Andrzejus Szwarcas
Antraštinį klausimą galima suformuluoti ir kitaip: ar Sausio sukilimo metu arba apskritai XIX amžiuje būta šansų lenkams ir rusams rasti bendrą kalbą, bent iš dalies patenkinti tautines aspiracijas? Nėra abejonių, kad tuometė Rusija nebūtų sutikusi su senosios Lenkijos atgimimu 1772 metų ribose. Juk šiandienės Lietuvos, Baltarusijos, didžiosios Ukrainos dalies teritorijų praradimas būtų atėmęs iš carinės imperijos su tokiais vargais XVIII a. pelnytą didžiosios galybės statusą.
V akarinių provincijų praradimas būtų sumažinęs Rusiją iki senovės Maskvos Didžiosios kunigaikštystės dydžio, nutolintų ją nuo europos, padarytų neįmanoma arba apsunkintų jos ekspansiją azijoje. Be to, tuometė Rusijos visuomenė buvo įsitikinusi, kad baltarusių ir ukrainiečių žemių gyventojai yra didžiosios rusų tautos gentys, kurios kažkada tapo priklausomos nuo lenkų, o paskui pasidavė jų religinei ir ekonominei priespaudai. nuolaidos buvo neįmanomos.
Visiškai kitoks buvo daugumos lenkų požiūris. Vilniaus, naugarduko, Minsko ar Žytomyro apylinkės jiems buvo tokia pati tėvynė kaip ir Didžioji lenkija, Mažoji lenkija ar Mazovija. Jie nepastebėdavo ukrainiečių, baltarusių ar lietuvių tautinio gimimo, nes juos laikė „kaimo liaudimi“, tiktai kalbančia kitu dialektu. Matė tik lenkų kalbą vartojantį elitą: dvarininkus, inteligentiją ir dvasininkus. Nepaisant visko, mintys apie susitaikymą su Rusija ne visada buvo atmetamos. 1815 m., sutriuškinus napoleoną ir likvidavus Varšuvos kunigaikštystę, visuomenė beveik entuziastingai priėmė carą Aleksandrą I, lenkijos karalystės „atgaivintoją“. Tiktai vėliau despotiška savivalė, konstitucijos pažeidinėjimai, represijos ir slaptosios policijos savivaliavimas lėmė, kad atgijo antirusiškos ir nepriklausomybės tendencijos, kurios galutinai įsigalėjo įsiplieskus lapkričio sukilimui.
Pralaimėjęs sukilimas atgaivino ir sustiprino tautinius stereotipus. Rusų akyse lenkai tapo išdavikų, atsisakančių didžiadvasiškų nuolaidų, dažnai peržengiančių rusų valstybės interesus, tauta. lenkams rusai tapo tėvynės žudikais, brutalių represijų vykdytojais, tautinių tradicijų naikintojais. emigracijos po lapkričio sukilimo lyderiai, priklausomai nuo jų įsitikinimų, skelbė būtinumą kovoti su carine Rusija arba Rusija apskritai. Tą patį darė pogrindinių organizacijų nariai šalies viduje. Tiktai negausūs dvarininkijos ir aristokratijos atstovai, kaip wincentas krasińskis, buvo linkę ne tiek taikytis, kiek kolaboruoti. Tačiau realiai, užimdami aukštus postus lenkijos karalystės taryboje ar vyriausybinėse komisijose, jie buvo pasyvūs okupanto valios vykdytojai.
MAIŠTO PLITIMAS
Po Nikolajaus I mirties 1855 m. ir pralaimėjimo krymo kare imperija įžengė į reformų ir pertvarkos epochą. Sušvelnėjo cenzūra, ruoštasi panaikinti baudžiavą ir valstiečių priklausomybę (kas galutinai atlikta 1861 m. pavasarį), rengtos administracijos, teisenos ir armijos reformos. Įsiviešpatavo santykinė mokslinių, literatūrinių ir politinių diskusijų laisvė, gavo balsą nuosaikūs konservatoriai ir liberalai. Visi siejo viltis su jaunuoju imperatoriumi Aleksandru II, kuris santūriai rėmė reformavimo procesą.
Lenkų žemėse, kaip ir buvusios Žečpospolitos rytiniuose pakraščiuose, taip ir karalystėje, pokyčių buvo nedaug. Naujasis caras aiškiai paskelbė, kad jis čia tęs savo tėvo politiką. Bet pasirodė atodrėkio požymių. Buvo amnestuoti ištremti į sibirą senieji sukilėliai ir konspiratoriai, leista atidaryti Medicinos chirurgijos akademiją ir Žemės ūkio draugiją, kuri sutelkė daugumą dvarininkų. palengvinta išvykimo į užsienį tvarka. Alexis de Tocqueville’is atkreipė dėmesį, kad despotiška valdžia, kuri ryžtasi vykdyti reformas ir atsisako represijų politikos, rizikuoja sulaukti visuomenės įniršio, kuris ligi tol buvo brutaliai slopintas. Netir santykinė pasisakymų laisvė suteikia galimybę kritikuoti ir formuluoti reikalavimus, siekiančius daugtoliau, negu norėtų susisaistę su senuoju režimu lėtųpokyčių šalininkai. Tai aiškiai matėsi Varšuvoje ir lenkijos karalystėje mažų mažiausiai nuo 1860 m. vidurio. Studentai, jauni inteligentai ir kariškiai organizavo slaptus ratelius ir religinespatriotines manifestacijas, įt raukdami vis daugiau kitų visuomeninių grupių atstovų. Naujos procesijos su tautinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis, organizuotos istorinių metinių arbažinomų patriotų laidotuvių progomis, tapo politinio aktyvinimo mokykla. 1861 m. vasario 27 d. Varšuvoje, pilies aikštėje ir krokuvos priemiesčio gatvėje vykstant demonstracijai mūšio prie Grochuvo trisdešimtmečio proga, rusų kariuomenė iššovė salvę į minią ir nukovė penkis žmones. pirmą kartą po lapkričio sukilimo sostinės gatvėse buvo pralietas kraujas. Miestas, o netrukusvisa šalis kunkuliavo. Vietininkas Michailas Gorčakovas įspėjo carą apie galimą sukilimo įsiliepsnojimą.
Tuo tarpu peterburge buvo nutarta atmesti kara lystės dvarininkų ir aristokratų sluoksnių elito, kuriamvadovavo Andrzejus Zamoyskis, suformuluotus postulatus prijungti prie karalystės lietuvių–rusų žemes ir grąžinti 1815 m. konstituciją. Peterburge tai buvo pripažinta nerealiu dalyku. Svarbu buvo ir tai, kad nuosaikiuosius dvarų ir pramonės įmonių savininkus veikė radikalios gatvės nuotaikos. Kaip rašė Stefanas Kieniewiczius, jie tebebuvo kryžkelėje tarp taiky mosi ir revoliucijos, baimindamiesi ir kolaboruojančių su carine valdžia išdavikų vardo, ir rizikingo kelio sukilimo bei visuomeninių reformų link, kurį rodė užgimstančios „raudonųjų“ stovyklos vadovai. Ieškant lenkų pusėje partnerio, kuris panorėtų atstovauti su žiauriomis represijomis susietai nedidelių nuolaidų politikai, buvo pasirinktas Wielopolskis. Juolab irjis pats reiškė norą bendradarbiauti, nutaręs, kad išmušė jo valanda.
Grafas Aleksandras Wielopolskis, markgrafas Gonzaga Myszkowskis gimė 1803 m. kovo 13 d. Jispaveldėjo jau gerokai pašlijusią ordinaciją, kuriai priklausė derlingos žemės piečiau kelcų. Nuo 1813 m. mokėsi ekskliuzyvinėje Vienos teresiečių akademijoje, paskui studijavo teisę ir filosofiją Varšuvoje ir Getingene. Lapkričio sukilimo metu nacionalinė vyriausybė pasiuntė jį su diplomatine misija į londoną. Čia jis įsitikino, kad beprasmiška laukti pagalbos iš Vakarų, kurie neturi rimtesnių interesų Vidurio ir Rytų europoje ir baiminasi konflikto su galinga Rusija. nuo to laikojis tapo nuosekliu taikymosi su Romanovų imperijašalininku. Taip pat jis buvo protingas konservatorius, pasisakęs už ribotas visuomenines ir politines reformas išsaugant dominuojančią dvarininkijos padėtį. 1846 m. jis anonimiškai (nors netrukus autorystė tapo visuotinai žinoma) paskelbė garsų Lenkų bajoro laišką kunigaikščiui Metternichui. Tai buvo ištiki mybės Romanovams deklaracija, išsakyta ypač dramatišku momentu, po Austrų išprovokuotų kruvinų valstiečių riaušių Galicijoje, už ką wielopolskis priekaištavo laiško adresatui – austrijos kancleriui. Markgrafas pripažino Rusiją mažiau negailestingu okupantu, taip pat traktavo ją kaip atramą prieš socialinės re voliucijos, kuri jam buvo tolygi lenkiškumo pražūčiai, grėsmę. Susitarime, kurį jis siūlė carinei valdžiai (beje, niekieno neįgaliotas), kompromiso sąlygos nebuvo apibūdintos. wielopolskis nereikalavo grąžinti lenkijos karalystės autonomijos, tiesiogiai nekritikavo kariniopolicinio režimo nei cenzūros. pats jis buvo griežtos, bet teisėtos valdžios šalininkas. Taip pat apeliavo, gal ne iki galo nuoširdžiai, į slavų bendrystę, kuri sieja lenkus ir rusus, bei reiškė viltį, kad lojali lenkų valdinių pozicija atkurs caro pasitikėjimą. Tarp eilučių atsirado užuomina, kad tautiečiams galutinai atsisakius nepriklausomybės siekių, laiško autoriaus lauktų sėkminga ateitis. 1846 m. Peterburge markgrafo pasiūlymas buvo sutiktas tyla. Bet po 15 metų situacija vis dėlto buvo kitokia.
VALDŽIA IŠ CARO MALONĖS
Wielopolskį parėmė Gorčiakovas. Susitaręs su juo markgrafas pateikė projektą sudaryti lenkijos karalystės senatą (formuojamą paskyrimais, su įstatymų leidybos kompetencija), Valstybės tarybą ir renkamas gubernijų, pavietų ir miestų tarybas. Karo teismai turėjo būti panaikinti ir sudarytas aukščiausiasis teismas. Projekte taip pat atsirado planų apmokestinti činšu valstiečius, suteikti lygias teises žydams bei vėl atidaryti 1831 m. uždarytą Varšuvos universitetą. Pats markgrafas turėjęs gauti ministro postą ir imtis reformų įgyvendinimo.
Tokie toli siekiantys pokyčiai peterburgui buvo nepriimtini. Wielopolskio projektas buvo gerokai apkarpytas, iš pradžių Gorčiakovo, paskui Rusijos Ministrų komiteto ir galiausiai paties Aleksandro II. Galop liko tik menkas kompetencijas gavusi provincijų savivalda, senato atsisakyta. Wielopolskis tapo Vyriausybinės religijų ir visuomenės švietimo komisijos direktoriumi ir vienu iš administracijos tarybos narių. Jis atsidūrė rusų dignitorių – nuosaikiųjų liberalų ir kon servatorių, didžiavalstybinio kurso šalininkų bei vidaus politikos iš jėgos pozicijų šalininkų – tarpusavio ginčų ugnyje. Įsijungė į žaidimą nepaisydamas to, kad buvo izoliuojamas. Tautiečiai nuo pat pradžių negalėjo jam dovanoti, kad jis su niekuo nesikonsultavo ir siekė valdžios iš svetimų rankų. Beje, tas politinio užnugario neturėjimas buvo esminė riboto pasitikėjimo juo ir peterburge priežastis. Reikia pripažinti, kad markgrafas ne itin dėjo pastangų siekdamas visuomenės, net ir dvarininkų bei aristokratų elito, kuriam vis dėlto ir pats priklausė, paramos. ne be pagrindo jį vertino kaip išbujojusios puikybės ir arogancijos žmogų. Nedovanojo už iniciatyvą uždaryti opozicinę Žemės ūkio draugiją. Visuomeninė nuomonė dar kritiškiau žvelgė į jį už tai, kad liko prie valdžios net ir po nepaprastai kruvino susidorojimo su dar viena manifestacija 1861 m. balandžio 8 d., kai Varšuvoje buvo nukauta keliasdešimt, sužeista keli šimtai žmonių.
Tačiau kaip šis, taip ir kiti rusų tramdomieji žingsniai buvo bevaisiai. Visame krašte plito pogrindinė veikla, organizuojama ir plėtojama tvirtėjančios „raudonųjų“ stovyklos. Pradėjo rodytis slapta spauda. Pogrindžio laikraštėlyje „strażnica“ apie markgrafą buvo paskelbta tokia opinija: jis pakelė ministro portfelį nuo jo tautiečių krauju aplaistyto grindinio […] abejingai žvelgė, kaip bažnyčiose žudė jo tikėjimo brolius. Wielopolskis gali keršyti studentams, akiplėšiškai kalbėtis su tautiečiais, bet padlaižiauti Tėvynės engėjams ir tironams. Wielopolskis – išpuikęs prieš silpnuosius, žemas prieš nugalėtojus. Wielopolskis, kuris nenori Lenkijos nepriklausomybės, bet trokšta ją amžiams surišti su Maskva.
REFORMOS IR BANDYMAI ĮVEIKTI NACIONALINĮ JUDĖJIMĄ
Markgrafo pozicija buvo netvirta. Dauguma rusų generaliteto ir nemaža dalis įtakingų politikų nepageidavo nei nuolaidų „lenkų klausimu“, nei lenkų ant aukščiausių valdžios pakopų. Jiems priklausė Aleksandras Lüdersas, po Gorčiakovo mirties 1861 m. gegužės pabaigoje ėjęs vietininko lenkijos karalystėje pareigas. Jo konfliktas su wielopolskiu netrukus baigėsi tuo, kad markgrafas atsistatydino. 1861 m. rudenį markgrafą iškvietė į peterburgą. Ten jis atvyko svyravimų ir ginčų tarp proprancūziškos ir proprūsiškos orientacijos šalininkų metu. Kietų valdymo metodų lenkijos žemėse šalininkus diskretiškai rėmė prūsijos ambasadorius Rusijoje, vėlesnis „geležinis kancleris“ Otto von Bismarckas.
Wielopolskiui pavyko savo koncepcija patraukti, be kitų, Dmitrijų Bludovą, Valstybės tarybos ir Ministrų komiteto pirmininką. Jam palanki buvo ir dalis neformalios slavofilų, kurie, žinoma, buvo įsitikinę, kad pirmoje vietoje tarp slavų tautų turi būti rusai, grupuotės. Atskalai, siekusiai lenkų ir rusų susitaikymo, vadovavo caro brolis, didysis kunigaikštis konstantinas nikolajevičius. Diskusijos tęsėsi daug savaičių.
Tuo tarpu Varšuvoje ir karalystėje policija ir kariuomenė nesėkmingai stengėsi nuslopinti konspiracinį nacionalinį judėjimą. Nepaisant aklai smogiamų smūgių, „raudonųjų“ stovykla stiprino savo pozicijas, statydama pogrindinę lenkų valstybę. Dauguma lenkų valdininkų slapta bendradarbiavo arba bent simpatizavo sąmokslininkams. Kruvinas susidorojimas su religinėmispatriotinėmis manifestacijomis, bažnyčių profanacija ir dvasininkų areštai nuteikinėjo prieš rusų vyriausybę ir daugumą konservatorių bei politiškai abejingų pamaldžių žmonių.
Aleksandras II priėjo prie išvadų, kad eksperimento tvarka galima padaryti nuolaidų. Wielopolskiui pasiūlius buvo nutarta atskirti sprendimų priėmimo centrus. Vietininku ir rusų kariuomenės karalystėje vadu tapo didysis kunigaikštis konstantinas, civilinės valdžios viršininku – pats Wielopolskis. 1862 m. birželio 5 d. buvo paskelbti caro ukazai apie valstiečių činšavimą, žydų lygiateisiškumą ir visuomenės švietimą. Tai buvo iškilūs sprendimai. Pakeisdamas baudžiavą činšu markgrafas vylėsi, beje, nelabai pagrįstai, nuraminsiąs kaimą, nes valstiečiai vis atkakliau reikalavo suteikti jiems žemės nuosavybėn. Sulyginant žydų teises galima buvo tikėtis nemažos miesčionių ir buržuazijos grupės paramos. Pagaliau švietimo reforma, ypač Varšuvos universiteto, pavadinto Vyriausiąja mokykla, atidarymas 1862 m. lapkričio mėnesį teikė galimybes ugdyti savąją inteligentiją. Ji galėjo tikėtis postų reformuotoje administracijoje. esminis žingsnis buvo laikinas rusų karinių vadų savivalės apkarpymas.
Visa tai paskatino nuogąstauti „raudonųjų“ stovyklos vadovus, kurie kompromisą vertino kaip išdavystę ir veržėsi į sukilimą. Dabar jiems iškilo reali grėsmė, kad visuomenės elito atstovai pereis į taikytojų pusę. Kai kurie radikalūs „raudonieji“ nutarė panaudoti jėgą. 1862 m. liepos 3 d. siuvėjo pameistrys ludwikas Jaroszyńskis šovė į didįjį kunigaikštį konstantiną. Imperatoriaus brolis nuo pasikėsinimo beveik nenukentėjo. Rugpjūčio 7 d. Aleksandras Ryllis mėgino nušauti markgrafą, bet nepataikė. Po aštuonių dienų kitas jaunas pameistrys Janas Rzońca nesunkiai sužeidė jį durklu. Nuo to laiko wielopolskis beveik neišeidavo iš Brühlio rūmų, kurie buvo jo rezidencija. Lyg ir bandyta jį nužudyti. Pasikėsintojams po trumpo teismo proceso buvo skirtos mirties bausmės, o jų atminimui buvo parašyta proginių eilėraščių. Tuo tarpu apie wielopolskį Varšuvos kiemuose skambėjo dainuškos, perfrazuojant Jano kochanowskio išverstą 91 psalmę:
Kas pasirinks markgrafo globą
Ir atiduos jam visą širdį,
Gali sakyti – jį caras gina
Ir nesibaimint lenkų rankos.
Tokiomis aplinkybėmis wielopolskį parėmė tiktai nedaugelis dvarininkų, aristokratų, bankininkų ir kitų įtakingų asmenų. Dauguma, jeigu neatmesdavo taikymosi dėl įsitikinimų, baiminosi sąmokslininkų, jau tada klusnių nacionaliniam centro komitetui, arba laukė, kaip toliau pakryps įvykiai.
1862 m. rugsėjo viduryje wielopolskiui kilo mintis surengti neeilinį šaukimą į kariuomenę, tai yra organizuoti rekrūtų ėmimą. Tai turėjo būti atlikta pagal specialius sąrašus, daugiausia apėmusius miestų jaunimą, kurio didelė dalis buvo įsijungusi į pogrindžio veiklą. Varšuvoje tie sąrašai buvo rengiami visiškai tai, dalyvaujant vos keliems asmenims, tarp kurių buvo markgrafo sūnus zygmuntas. Beje, nežinomos turėjo likti tiktai pavardės asmenų, šaukiamų atlikti sunkios, daug metų trunkančios karinės tarnybos Rusijos gilumoje, nes markgrafas savo tikslų neslėpė. Teigiama, kad jis sakydavo: votis pritvinko ir ją privalu prapjauti. Sukilimą numalšinsiu per savaitę ir tada galėsiu valdyti.
Siekiant išvengti slapto nacionalinio judėjimo likvidavimo, nacionaliniam centro komitetui neliko kitos išeities kaip tik rekrūtų ėmimo momentu paskelbti sukilimo pradžią. Per anksti pradėta kova vis dėlto nesibaigė po savaitės, ji truko keliolika mėnesių.
MĖGINIMAS RASTI BALANSĄ
Sukilimo įsiplieskimas ir vyksmas buvo wielopolskio karjeros pabaigos pradžia. Jo įgaliotojai rusai greitai suvokė, kad tautiečiai markgrafo neremia. 1863 m. į kovą įsijungė „baltieji“. wielopolskio šalininkai Valstybės taryboje ir pavietų tarybose atsistatydino. Dėkingi jam už postus valdininkai iš esmės bendradarbiavo su tautiniu judėjimu. 1863 m. birželio 9 d. keli iš jų perdavė sukilėliams lenkijos karalystės centrinio iždo lėšas. Sužinojusį apie tai markgrafą neva ištiko nesunkus apopleksijos priepuolis. Rusijoje daugėjo nacionalistų ir konservatorių puolimų prieš palyginti liberalią karalystės valdžios sistemą. Pats wielopolskis buvo lyginamas su konradu wallenrodu ir kaltinamas dviveidiškumu ar mažų mažiausiai bejėgiškumu. Taip pat negailėta ir jį rėmusio (iki tam tikro laiko) didžiojo kunigaikščio konstantino.
Antroje birželio pusėje palūžęs ir ligotas markgrafas pasiprašė atostogų, kurios jam virto nuolatine dimisija. Rugsėjį pasitraukė ir konstantinas, kurio vietą užėmė grafas Fiodoras Bergas, taikęs žiauriausius sukilimo malšinimo būdus: kolektyvinę atsakomybę, mirties bausmes, kankinimus tardant (nors pagailint bajorų, jiems taikytas psichologinis spaudimas). Tik tokie metodai palaužė sukilėlių determinaciją, bet kovos ruseno iki 1864 m. pavasario; pavienių partizanų būrių susidūrimų su rusais pasitaikydavo dar ir po mirties bausmės Romualdui Trauguttui įvykdymo.
Į susitaikymą orientuota „Wielopolskio sistema“ patyrė pralaimėjimą. Bet reikia nepamiršti, kad 1863 m. pralaimėjo ir kitos lenkų politinės minties srovės: ir sukilimo, ir organinio pozityvaus darbo šalininkai. Bet esminė problema analizuojant markgrafo šansus vis dėlto yra peterburgo požiūris į jį. Rusijos valdžios sluoksniuose jis buvo traktuojamas daugių daugiausia kaip įrankis, kuriuo pasinaudojant lenkai bus nuraminti palyginti nedideliais kaštais. Tai patvirtina vietininkų lenkijos karalystėje korespondencija su caru.
Jeigu wielopolskis būtų užbėgęs už akių sausio sukilimui, ar tai reikštų reformų tęstinumą ir jo pozicijų tvirtėjimą? Gal vis dėlto ne. Jeigu liautųsi egzistavęs lenkų nacionalinis judėjimas, nebeliktų intereso, dėl kurio Rusija, siekdama susitaikymo, naudojosi – gana nenoriai – markgrafo paslaugomis. nacionalistinių ir centristinių tendencijų (iš dalies, bet ne tiktai, susijusių su „lenkų maištu“) įsigalėjimas nežadėjo nieko gero. Devintą dešimtmetį buvo panaikinti pabaltijo gubernijų savivaldos elementai. XX a. pradžioje atėjo eilė nubraukti suomijos autonomiją, nors suomiai net negalvojo apie antirusiškus sukilimus. Rusifikacija palietė ne tik lenkus, bet ir visas Romanovų imperijoje gyvenusias tautas.
Gal didžiausias kaltinimas markgrafui – kad jis ignoravo daugumos savo tautiečių pažiūras ir pozicijas. Iš tiesų jis veikė prieš tautos solidarumo frontą, dar daugiau – demonstratyviai ignoravo visuomenės nuomonę ir nesistengė pelnyti jos palankumo. Taip pastatė save kaip politiką į nepavydėtiną padėtį. Nors ir jis pats, ir jo tuometiniai ir vėlesni šalininkai jo koncepciją apibūdindavo kaip politinį realizmą, pamiršdavo, kad kolektyvinė sąmonė yra tokia pat reali kaip ir karinė jėga ir į ją būtina atsižvelgti net pačiose blaiviausiose politinėse kalkuliacijose.
Andrzejus Szwarcas, istorikas, Varšuvos Universiteto Istorijos Instituto bendradarbis, nagrinėja XIX a. politinę ir socialinę istoriją.