Artykuły

Alvydas Nikžentaitis:
Historia od przodu i tyłu. Co myślą Litwini o stosunkach polsko-litewskich

Henryk Samsonowicz:
Polska i Litwa w dziejach Europy

Andrzej Pleszczyński:
Bruno z Kwerfurtu

Eduardas Gudavičius:
Tajemniczy Mendog

Jan Tyszkiewicz:
Średniowieczne Mazowsze wobec sąsiadów na północy do 1333 roku

Darius Baronas:
Giedymin. Władca o ludzku łagodny i diabelnie przebiegły

Maria Koczerska:
Unie w Krewie i Horodle. Co znaczyły dla Polski i Litwy?

Stephen C. Rowell:
Krewo i Horodło oczami Litwinów

Krzysztof Mikulski:
Krzyżacy. Agencja turystyczna z o.o.

Sven Ekdahl:
Punkt zwrotny bitwy pod Grunwaldem

Piotr Węcowski:
Władysław Jagiełło w polskiej pamięci historycznej

Rimvydas Petrauskas:
Witold Wielki. Apogeum historii Litwy?

Raimonda Ragauskienė:
W szczęściu i nieszczęściu. Małżeństwo Zygmunta Augusta i Barbary Radziwiłłówny

Robert I. Frost:
Lublin

Piotr Ługowski:
Dwa razy barok: Wilno i Warszawa

Alfredas Bumblauskas:
Uniwersytet Wileński i zasięg cywilizacyjny Europy

Mirosław Nagielski:
Czy istniała polsko-litewska staropolska sztuka wojenna?

Aivas Ragauskas:
Umowa kiejdańska. Próba ratowania Wielkiego Księstwa Litewskiego

James S. Pula:
Tadeusz Kościuszko w amerykańskiej pamięci historycznej

Rasa Čepaitienė:
1794 rok. Tadeusz Kościuszko w pamięci Litwinów

Andrzej Korytko:
Unia lubelska w mentalności, literaturze i publicystyce – obywatele Rzeczypospolitej czy nadal Polacy i Litwini?

Radosław Lolo:
Kultura polska i litewska XVI wieku – odrodzenie i reformacja

Dariusz Milewski:
Rzeczpospolita mocarstwem europejskim

Jarosław Nikodem:
Czym była unia polsko-litewska do końca wieków średnich

Rafał Jaworski:
Nie tylko z Litwą, czyli o polskich doświadczeniach unijnych w średniowieczu

Zbigniew Hundert:
Małżeńskie spory: integracja Polaków i Litwinów we wspólnej Rzeczypospolitej

PATRONAT

Slapta Lenkijos valstybė 1862–1864

Jerzy Zdrada

Sąvoka „slapta Lenkijos valstybė“, šiandien skambanti kiek archajiškai, yra kuo glaudžiausiai susijusi su Sausio sukilimu. Visi ankstesni sukilimai turėjo legalias valdžios struktūras išvaduotoje teritorijoje. 1863–1864 metais laisvos lenkų žemės buvo tiek, kiek buvo užėmusi sukilėlių stovykla. Todėl Nacionalinė vyriausybė privalėjo veikti pogrindyje, o jos nariai buvo anonimiški.

Slapta Lenkijos vyriausybė gimė 1860 m. viduryje, kai įvyko pirmos antirusiško pobūdžio patriotinėsreliginės manifestacijos, o jų organizatoriai – slaptų ratelių vadovai – pradėjo valdyti dalies Varšuvos inteligentijos, studentijos, smulkiosios buržuazijos ir liaudies sielas. Kruvini susidorojimai su patriotinėmis manifestacijomis Varšuvoje 1861 m. vasario 27 ir balandžio 8 d. paspartino sukilimo šalininkų stovyklos, kurioje pirmu smuiku griežė „raudonųjų“ grupuotės radikalai, konsolidaciją: spalio 17 d. buvo įkurtas Judėjimo komitetas (dar vadintas Miesto), kurio devizas buvo: veikti taip, lyg sukilti turėtume rytoj, o sukilti tada, kai yra galimybių laimėti, daug veikti, mažai kalbėti. 1862 m. birželį Nacionalinei Organizacijai ėmėsi vadovauti Nacionalinis centro komitetas, kuris atliko vyriausybinės valdžios vaidmenį. Jo simboliu tapo apvalus antspaudas, kuriame buvo pavaizduotas dviejų dalių skydas su ereliu ir Vytimi, vainikuotas karūna bei užrašu apvade Centralny Narodowy Komitet („Nacionalinis centro komitetas“).

Nacionalinės organizacijos 1862 m. liepos 24 d. programa apibrėžė politinį ir visuomeninį slaptos lenkų valstybės pobūdį: Lenkų tauta, pavergta ir padalinta tarp Maskvos, Prūsijos ir Austrijos […], kad išsaugotų dvasią ir tautos vienybę […] veiksmingai kovai už savo nepriklausomybę, susitelkia ir organizuojasi į vieną stiprią, energingą, visą Lenkiją aprėpiančią Organizaciją. Jos pagrindinis tikslas yra Šalies parengimas visuotiniam, geram rezultatui apskaičiuotam sukilimui, kuris turi atkovoti Lenkijos nepriklausomybę 1771 metų ribose, o visiems jos gyventojams, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos – visišką laisvę ir lygybę teisės atžvilgiu, gerbiant su ja susijusias tautybių laisves. Siekiant patraukti savo pusėn valstiečius, joje pažadėta reformuoti valstiečių santykius palankiai sukilimo reikalams ir privesti valstiečius prie to, kad lenkų vyriausybė, kuri iš bendrų valstybės šaltinių numatys lėšų atlyginti savininkams už činšų atsisakymą, visiškai paleistų juos iš baudžiavos.

NACIONALINĖS ORGANIZACIJOS KŪRIMAS

1862 m. rudenį slapta lenkų valstybė aprėpė visas lenkų istorines žemes, taip pat daugiau ar mažiau visus visuomenės sluoksnius. Lenkijos karalystėje buvo sukurtas Nacionalinės organizacijos miestų, vaivadijų ir pavietų struktūrų tinklas, kuriam pakluso dalis „baltųjų“ ir patriotinė katalikų dvasininkija. Lietuvoje ir Rusioje atsirado provincijų komitetų su nemaža autonomija, su Nacionaliniu centro komitetu susisaistė „raudonųjų“ organizacijos Galicijoje ir Poznanės žemėse, taip pat demokratiniai emigracijos sluoksniai. Visi jie buvo aprūpinti antspaudais pagal pagrindinio Nacionalinio komiteto antspaudo pavyzdį, taip pabrėžiant Nacionalinės organizacijos vienybę. Ji uždėjo savo nariams, o per juos – lenkų žemių gyventojams prievoles, būdingas piliečiams: būti klusniems ir paklusti Nacionalinio centro komiteto sprendimams, mokėti mokesčius sukilimo reikalams, propaguoti nepriklausomybės idėjas, ruoštis karinei tarnybai.

Nacionalinio centro komiteto 1862 m. rugsėjo 1 d. atsišaukime atvirai pareikšta, kad trys okupacinės vyriausybės neturi jokių teisių viešpatauti, nes įsitaisė lenkų žemėse po Lenkijos padalijimo nusikaltimo, baisiausio, siaubingiausio nusikaltimo, nes įvykdyto prieš tautą pažeidus visus Dievo ir žmonių įstatymus. Todėl Nacionalinis centro komitetas stoja […] prieš svetimą Maskvos vyriausybę kaip tikra Nacionalinė vyriausybė, kaip legalus lenkų tautos kovos už nepriklausomybę vadovas. iš to seka, kad Maskvos valdžios rėmimas ir gynyba bus vertinami ir teisiami kaip krašto išdavystė.

Tai buvo skirta ir caro valdžiai bei Aleksandrui wielopolskiui, kuris nuo 1862 m. gegužės kaip civilinės valdžios viršininkas siekė Lenkijos karalystei autonomijos per susitarimą su Rusija. Administracines ir švietimo koncesijas, nors svarbias lenkų visuomenei, siekę konstitucinių garantijų „baltieji“ pripažino nepakankamomis, jos buvo nepriimtinos ir Nacionalinei organizacijai, siekusiai visiškos nepriklausomybės. Žiūrint į tą esminį politinį konfliktą verta prisiminti, kad Aleksandras ii aiškiai nubrėžė nuolaidų ribas: Nei konstitucijos, nei lenkų armijos, jokios politinės autonomijos; didelė administracinė autonomija; lenkų skyrimas į postus nešalinant rusų. Taigi Lenkijos Karalystė su jos dabartinėmis sienomis privalo visiems laikams likti Rusijos nuosavybe.

Nuo 1862 m. vasaros rusų okupuotoje Lenkijos dalyje susidūrė dvi priešiškos jėgos: Nacionalinio Centro Komiteto vadovaujama Nacionalinė organizacija ir Rusijos valdžia, remiama Wielopolskio civilinės valdžios. wielopolskis pagrindiniu priešu matė ne „baltuosius“, o sukilimo ir radikalios visuomenės pertvarkos siekiančią Nacionalinę organizaciją, todėl jos sunaikinimą laikė susitarimo su Rusija sine qua non sąlyga. Jis manė, kad tai pasiekti pavyks iš provokavus per ankstyvą sprogimą ir pasinaudojo tam aktyviausio jaunimo ėmimu rekrūtais į Rusijos kariuomenę. Neslėpė, kad jam svarbu pašalinti iš šalies neramius elementus, nes, anot jo, votis pritvinko ir ją reikia perkirsti. Sukilimą numalšinsiu per savaitę ir tada galėsiu valdyti. Nacionalinis centro komitetas buvo priverstas atsakyti, kad rekrūtų ėmimas taps signalu stoti į kovą.

SUKILĖLIŲ VALDŽIA

1863 m. sausio 22 d. Nacionalinis centro komitetas, skelbdamas sukilimo manifestą, jau pasirodė kaip Laikinoji nacionalinė vyriausybė. Kovą su Rusija buvo stojama su aktualiu nuo kościuszkos sukilimo šūkiu „Vientisumas–Laisvė–Nepriklausomybė“, siekiant atkurti Lenkijos valstybę 1772 m. ribose. Tai turėjo būti demokratinė valstybė, kaip tai buvo suformuluota nepriklausomybės programose po 1831 m., kurioje bus įvykdytos politinės ir socialinės reformos, tarp jų – visiškai panaikinta baudžiava. Valstybė, kurioje bus privaloma lygybė įstatymų atžvilgiu, tautybių lygiateisiškumas, realizuojantis kovos idėją „už mūsų ir jūsų laisvę“. Sukilimo įsiliepsnojimas primetė būtinybę sukurti naują centrinės ir vietinės valdžios struktūrą, vadovaujančią politinėms akcijoms ir remiančią ginkluotą kovą. Nacionalinėje vyriausybėje buvusias komisijas pakeitė skyriai, vykdantys Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, karo, iždo, Policijos ir Spaudos ministerijų funkcijas. Jų kompetencijoje buvo visi reikalai, susiję suslaptos valstybės funkcionavimu: dekretų, potvarkių ir instrukcijų, susijusių su sukilėliųbūrių organizavimu, skelbimas, vadų, civilinių ir karinių viršininkų vaivadijose skyrimas, apmokestinimas ir baudžiavos panaikinimo dekreto įgyvendinimas, galiausiai tarptautinės akcijos, įgyvendinamos per Paryžiuje veikusią Vyriausiąją užsienio agentūrą. Nacionalinės vyriausybės sprendimų įgyvendinimą kon troliavo įgaliotieji komisarai, turėję plačių įgaliojimų.

Ta didelė – turint omenyje sukilimo sąlygas ir būtinumą veikti konspiracijos sąlygomis – slaptos valstybėsw administracija veikė net iki 1864 m. žiemos. Du kartus mėginta įteisinti legaliai veikiančias valdžias: 1863 m. vasarį prie diktatoriaus Ludwiko Mierosławskio ir kovo mėnesį dar vieno diktatoriaus Mariano Langiewicziaus stovykloje. Abu bandymai bai gėsi karine ir politine katastrofa. Po tos patirties iki pat sukilimo pabaigos Nacionalinės vyriausybės personalinės sudėtys buvo įslaptintos. Paaiškėjo, kad antspaudu prisidengusios vyriausybės autoritetas leidovadovauti nepriklausomybės judėjimui.

Tai nereiškia, kad Nacionalinėje organizacijoje ne pasitaikydavo politinių krizių vyriausybės politikos ir ginkluotos kovos strategijos fone. Langiewicziaus diktatūra iš esmės buvo „baltųjų“ įvykdytas valstybės perversmas prieš „raudonąją“ Nacionalinę vyriausybę. Savo ruožtu 1863 m. birželį valdžią trumpam – pagrobusi vyriausybės antspaudą – perėmė radikalus „raudonųjų“ sparnas, priekaištavęs vyriausybei už revoliucinio įkarščio stygių vadovaujant sukilimui, kad po keliolikos dienų atiduotų jį nuosaikiems veikėjams. Dar vieną pasikėsinimą radikalai įvykdė 1863 m. rugsėjį, bet ir tą kartą jie nesudarė veiklios valdžios, taigi po mėnesio buvo nušalinti Romualdo Traugutto.

TARNYBA NACIONALINĖJE VYRIAUSEBĖJE

Slaptos Lenkijos valstybės ir jos struktūrų veiklos sklandumas buvo egzaminuojamas ne tik tiesioginiu kovos laukuose besigrumiančių sukilėlių rėmimu, nors, be abejo, jų aprūpinimas ginklais ir amunicija buvo pirmasis visų Nacionalinės organizacijos lygių rūpestis. Ne mažiau svarbios buvo pastangos įtraukti kuo pla tesnius visuomenės sluoksnius, be ko būtų neįma nomas toks ilgas sukilimo vyksmas. Tam pasitelkta informavimo sistema per slaptą spaudą, proklamacijos ir atsišaukimai. Sklandžiai funkcionavo mokesčių rinkimo ir nacionalinės paskolos sistema.

Labai svarbi problema buvo ryšys tarp Nacionalinės vyriausybės ir jos skyrių su teritorinėmis civilinėmis ir karinėmis struktūromis. Jį užtikrindavo civilinis paštas bei kurjerių tarnyba, kuri rėmėsi bajorų dvarais. Didelė reikšmė teko ekspedijavimo tarnybai – vyriausybinio Valstybės sekretoriato vykdomajam organui, nes per jį Nacionalinė vyriausybė pristatydavo korespondenciją, dekretus ir potvarkius teritorinei valdžiai ir į užsienį. ekspedijavimo tarnybos kontoros Varšuvoje veikė parduotuvėse, vaistinėse, viešbučiuose, knygynuose, amatininkų dirbtuvėlėse, tai yra ten, kuremisarų atvykimas nekėlė rusų valdžios plačiai išskleisto šnipų tinklo įtarimų. Panašiai ir provincijose.

Su Nacionaline organizacija bendradarbiavo miestų valdininkai, pervežant siuntas talkino prisiekę tarnautojai ir geležinkelių, diližanų pašto konduktoriai, ne vienoje pašto karietoje būdavo įrengta slėptuvių. Kurjerėmis ir ryšininkėmis dažnai būdavo moterys: nuo siuvėjų ir guvernančių iki dvarininkų sluoksnių atstovių. Romualdo Traugutto ryšininkė buvo jaunoji Eliza Orzeszkowa, kuri pergabeno jį iš Palenkės į Lenkijos karalystę.

Kovose su Rusija neblogai funkcionavo karinėpolitinė žvalgyba, kuri perimdavo telegrafo pranešimus, įveikinėjo rusų ir austrų šifruotes. Nacionalinė policija gaudavo informacijos apie numatomus suėmimus, kas leisdavo įspėti tuos, kam grėsė areštai, atskleisdavo agentus, be kitų demaskavo rašytoją ir poetą Zygmuntą Kaczkowskį kaip austrų šnipą, kuris „pardavė“ valdžiai Galicijos sukilėlių organizaciją. Ypač įspūdingas valdžios struktūrų laimėjimas buvo Lenkijos karalystės Vyriausiosios kasos lėšų perėmimas, taip gauta finansinių lėšų sukilimui.

Per visą sukilimo laiką veikė globos komitetai ir ligoninės sužeistiesiems gydyti, tvarkomi moterų ir sukilėlių medicinos tarnybos, kas buvo ne mažiau pavojinga nei kova mūšio laukuose. Taip pat gyvavo kalinių šalyje ir ištremtųjų į Sibirą globos komitetai, turėję savo agentūras Peterburge ir Maskvoje.

Visa tai liudija aukštą slaptos lenkų valstybės žmonių moralę, pilietinę ir valstybinę tuometės patriotų kartos drausmę. Čia buvo svarbu sukurti organizacinius ryšius, kurie turėjo tarnauti atgimusiai Lenkijai po pergalingos kovos, kas neigia susiklosčiusius melagingus stereotipus apie lenkams būdingą priešiškumą valstybės atžvilgiu.

Slaptoms lenkų valstybės struktūroms vadovavo pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai. Nacionalinės vyriausybės ir jos struktūrų Lietuvoje, Galicijoje ir didžiojoje Lenkijoje sudėtyje, žinoma, nestigo dvarininkijos atstovų elito, bet didžiausią vaidmenį atliko inteligentai: teisininkai, vidurinių mokyklų mokytojai, inžinieriai, mokslo žmonės, gydytojai, literatai, publicistai, kariškiai. Ant žemesnių Varšuvos organizacijos pakopų buvo miesto valdininkai, Vyriausiosios mokyklos studentai, gimnazistai, tuo tarpu provincijose dažniau dvarininkai ir raštininkai. Gausiausią grupę sudarė tie, kas aptarnaudavo vyriausybines grandis, saugodavo ir platindavo spaudą, rinko nacionalinius mokesčius, suteikdavo patalpas susitikimams ir sandėliams, kontaktinėms dėžutėms ir punktams. Lapkričio sukilimas apibūdinamas kaip bajoriškas, o Sausio sukilimas buvo miesto ir kaimo liaudies judėjimas, kas byloja evoliuciją, įvykusią lenkų visuomenės politinėje sąmonėje tarp 1830 ir 1863 metų.

GERAS PRISIMINIMAS NEPAISANT PRALAIMĖJIMO

Slaptos valstybės struktūros sklandžiausiai funkcionavo 1863 m. nuo balandžio iki rugsėjo, kai valdžią vykdė koalicinė Nacionalinės vyriausybės sudėtis. Nors mūšių laukuose lenkų pergales keisdavo skaudūs pralaimėjimai, dauguma visuomenės į ateitį žvelgė su pasitikėjimu, laukdama veiksmingos Vakarų valstybių pagalbos. Sukilėlių pajėgų nesėkmės, rusų teroras ir vilčių apie intervenciją iš išorės sklaidymasis lėmė, kad nuo 1863 m. rudens augo abejonės dėl kovos tęsimo prasmės. Atsirado sukilėlių valdžios autoriteto silpnėjimo simptomų, trūkinėjo ryšiai, mažėjo nacionalinių įplaukos, iš bendradarbiavimo su Nacionaline organizacija traukėsi su „batųjų“ grupuote susiję žmonės. Taip susiklosčius situacijai, diktatoriaus valdžią pusmečiui perėmė Romualdas Trauguttas, pasiryžęs išsaugoti sukilimą per 1863/1864 m. žiemą įsitikinęs, kad plitęs tarptautinis konfliktas danijos bylos fone prives prie karo europos mastu, kas sudarys palankią Lenkijai situaciją.

Jo valdymo metu atlikti pokyčiai Nacionalinėje organizacijoje, ypač sukilėlių kariuomenės reorganizacija siekė parengti lenkų būrius išplėtoti kovas 1864 m. pavasarį. Tie planai nepavyko: visuotinio karo europoje nebuvo, o Rusijos karinis pranašumas nulėmė sukilimo pralaimėjimą. Ilgainiui rusų policija, taikiusi brutalius kvotos metodus, gaudavo informacijos, kuri vedė pas artimiausius Traugutto bendradarbius: 1864 m. sausį buvo suimtas Józefas Toczyskis, iždo skyriaus direktorius, 1864 m. kovo mėnesį areštavo Rafałą Krajewskį, Romaną Żulińskį (vadovavo ekspedicijos tarnybai) bei Janą Jeziorańskį. Balandžio pradžioje rusai sužinojo, kad Nacionalinei vyriausybei vadovauja Romualdas Trauguttas, prisidengęs Michało Czarneckio pavarde. Diktatorius numanė, kad žandarai sekajo pėdomis, ir nors galėjo pasprukti, kaip pasielgė keli vyriausybės funkcionieriai, liko poste. 1864 m. balandžio mėnesį jį areštavo.

Vieša Traugutto ir keturių jo draugų egzekucija, įvykdyta 1864 m. rugpjūčio 5 d. ant Citadelės šlaito 30 tūkstančių žmonių akivaizdoje turėjo morališkai palaužti lenkų visuomenę ir išplėšti iš jos legendą apie slaptos Lenkijos valstybės valdžią. Bet ji tapo martirologijos ir pasiaukojimo tėvynei simboliu. Iškart po pralaimėjimo sukilimo laikotarpio slaptos valstybės reikšmę pabrėždavo į sukilimą orientuotos programos šalininkai, tuo tarpu judėjimo priešininkai „slaptą“ valdžią paskelbė didžiausių nelaimių, kokios tada užgriuvo lenkų tautą, šaltiniu.

Ta juodoji legenda palengva traukėsi nuo XiX a. pabaigos ir buvo išsklaidyta, kai atgimė nepriklausomybės judėjimas. Neatsitiktinai 1914 m. rugpjūtį Józefas Piłsudskis priminė Nacionalinės vyriausybės legendą, kai bandė (nesėkmingai) paskatinti Lenkijos visuomenę pakilti prieš Rusiją. Jis taip pat paliko gražią slaptos Lenkijos valstybės charakteristiką: Mūsų tautos didybė didžiojoje 63 iųjų metų epochoje egzistavo, ir ji rėmėsi į gal vienintelę mūsų istorijoje vyriausybę, kuri, nežinoma vardais, buvo taip gerbiama ir kurios buvo taip klausoma, kad gali žadinti pavydą visuose kraštuose ir visoms tautoms.

Jerzy Zdrada, istorikas, Jogailos Universiteto profesorius, nagrinėja XIX a. Lenkijos istoriją

Tajemne państwo polskie 1862–1864

Jerzy Zdrada

Odbywające się w 1863 roku w Królestwie Polskim i na Litwie powstanie było ostatnią realną Pojęcie „tajemne państwo polskie”, brzmiące dziś nieco archaicznie, jest najściślej związane z powstaniem styczniowym. Wszystkie poprzednie powstania miały jawne struktury władzy na wyzwolonym terytorium. W latach 1863–1864 wolnej ziemi polskiej było tyle, ile w powstańczym obozie. Dlatego Rząd Narodowy musiał działać w konspiracji, a jego członkowie pozostawali anonimowi.

Tajemne państwo polskie rodziło się od połowy 1860 roku, kiedy miały miejsce pierwsze manifestacje patriotyczno-religijne o charakterze antyrosyjskim, a ich organizatorzy – przywódcy tajnych kół – obejmowali rząd dusz nad częścią warszawskiej inteligencji, młodzieży studenckiej, drobnomieszczaństwa  i ludu. Krwawe rozprawy z manifestacjami patriotycznymi w Warszawie 27 lutego i 8 kwietnia 1861 roku przyspieszyły konsolidację obozu insurekcyjnego, w którym prym wiedli radykałowie ze stronnictwa Czerwonych: 17 października powstał Komitet Ruchu (zwany także Miejskim), którego dewizą było: tak działać, jak gdybyśmy mieli powstać jutro, a powstać wtedy, gdy możemy mieć możność powodzenia, wiele robić, a mało mówić. W czerwcu 1862 roku na czele Organizacji Narodowej stanął Komitet Centralny Narodowy, który pełnił rolę władzy rządowej. Jej symbolem stała się okrągła pieczęć, na której widniała dwudzielna tarcza herbowa z Orłem i Pogonią, zwieńczona koroną, oraz napis w otoku „Centralny Narodowy Komitet”.

Program Organizacji Narodowej z 24 lipca 1862 roku określił charakter polityczny i społeczny tajemnego państwa polskiego: Naród polski ujarzmiony i rozdzielony pomiędzy Moskwę, Prusy i Austrię […] dla obrony ducha i narodowej całości, […] do skutecznej walki o niepodległość swoją, skupia się i urządza w jedną, silną, sprężystą, a całą Polskę obejmującą, Organizację. Jej głównym celem było przygotowanie Kraju do powszechnego, a na dobry skutek obrachowanego powstania, które ma wywalczyć niepodległość Polski w granicach 1771 r., a dla wszystkich jej mieszkańców bez różnicy religii zupełną wolność i równość w obliczu prawa z poszanowaniem praw narodowości z nią złączonych. Aby pozyskać ludność chłopską, zapowiadano reformę stosunków włościańskich załatwić pomyślnie dla sprawy powstania i doprowadzić włościan do zupełnego uwłaszczenia przez rząd polski, który z ogólnych źródeł państwa obmyśli fundusze dla wynagrodzenia właścicieli za ustąpione czynsze.

BUDOWA ORGANIZACJI NARODOWEJ

Jesienią 1862 roku tajemne państwo polskie obejmowało cały historycznych obszar ziem polskich, a także w większym lub mniejszym stopniu wszystkie warstwy społeczne. W Królestwie Polskim utworzono sieć miejskich, wojewódzkich i powiatowych struktur Organizacji Narodowej, której podporządkowała się część Białych i patriotyczne duchowieństwo katolickie. Na Litwie i Rusi powstały komitety prowincjonalne ze znacznym stopniem autonomii, z KCN związały się organizacje Czerwonych w Galicji i Poznańskiem, a także demokratyczne koła emigracyjne. wszystkie zostały zaopatrzone w pieczęcie wzorowane na pieczęci głównej KCN, co podkreślało jednolitość Organizacji Narodowej. Nakładała ona na swych członków, a pośrednio na mieszkańców ziem polskich, obowiązki typowe dla obywateli: posłuszeństwa i respektowania postanowień KCN, płacenia podatków na cele powstańcze, prowadzenia propagandy niepodległościowej, przygotowania do służby wojskowej.

Odezwa KCN z 1 września 1862 roku otwarcie stwierdzała, że trzy rządy zaborcze nie mają do panowania żadnego prawa, bo rozsiadły się na ziemiach polskich po zbrodni rozbioru Polski, zbrodni najstraszniejszej, najpotworniejszej, bo dokonanej na narodzie z pogwałceniem wszystkich praw Boskich i ludzkich. Toteż Centralny Narodowy Komitet staje […] naprzeciw rządu obcego, moskiewskiego jako rzeczywisty Rząd Narodowy, jako jawny przewodnik narodu polskiego w walce o niepodległość. Co za tym idzie, popieranie rządu moskiewskiego i bronienie go uważane będą i sądzone jako zdrada kraju.

Odnosiło się to do władz carskich i Aleksandra Wielopolskiego, który od maja 1862 roku jako naczelnik rządu cywilnego dążył do autonomii Królestwa Polskiego poprzez ugodę z Rosją. Koncesje administracyjne i oświatowe, jakkolwiek ważne dla społeczeństwa polskiego, zostały uznane za niewystarczające przez Białych, którzy domagali się gwarancji konstytucyjnych, były też nie do przyjęcia dla Organizacji Narodowej, dążącej do pełnej niepodległości. Patrząc na ten zasadniczy konflikt polityczny, warto pamiętać, że car Aleksander II wyraźnie określił granice ustępstw: Ani konstytucji, ani armii polskiej; żadnej autonomii politycznej; duża autonomia administracyjna; nominacje Polaków na urzędy bez wykluczania Rosjan. Toteż Królestwo Polskie w jego obecnych granicach powinno na zawsze pozostać własnością Rosji.

Od lata 1862 roku w zaborze rosyjskim stały naprzeciw siebie dwie wrogie siły: Organizacja Narodowa z KCN na czele oraz władze rosyjskie, które wspierał rząd cywilny wielopolskiego. wielopolski głównego wroga widział nie w Białych, a dążącej do insurekcji i radykalnej przebudowy społeczeństwa Organizacji Narodowej, toteż jej zniszczenie uważał za warunek sine qua non ugody z Rosją. Uznał, że uda się to osiągnąć przez sprowokowanie przedwczesnego wybuchu i posłużył się branką do wojska rosyjskiego najaktywniejszej młodzieży. Nie krył, że chodzi o usunięcie z kraju elementów burzliwych, bo „wrzód zebrał i rozciąć go należy”. Powstanie stłumię w ciągu tygodnia i wtedy będę mógł rządzić. KCN został zmuszony do zapowiedzi, że branka będzie sygnałem do walki.

POWSTAŃCZA WŁADZA

22 stycznia 1863 roku komitet Centralny Narodowy, ogłaszając manifest powstańczy, występował już jako Tymczasowy Rząd Narodowy. Przystępowano do walki z Rosją w imię aktualnego od insurekcji kościuszkowskiej hasła „Całość – Wolność – Niepodległość”, stawiając za cel odbudowę państwa polskiego w granicach z 1772 roku. Miało to być państwo demokratyczne, tak jak to definiowały programy niepodległościowe po 1831 roku, w którym zostaną przeprowadzone reformy polityczne i społeczne, w tym pełne uwłaszczenie chłopów. Państwo, w którym będzie obowiązywać równość wobec prawa, równouprawnienie narodowości, realizujące ideę walki „za naszą i waszą wolność”.

Wybuch powstania narzucił konieczność utworzenie nowej struktury władz centralnych i terenowych kierujących akcjami politycznymi i wspierającymi walkę zbrojną. W Rządzie Narodowym dawne komisje zastąpiły wydziały pełniące funkcje ministerstw: Spraw Wewnętrznych, Zagranicznych, Wojny, Skarbu, Policji i Prasy. W ich gestii były wszystkie sprawy związane z funkcjonowanie tajemnego państwa: wydawanie dekretów, rozporządzeń i instrukcji dotyczących organizacji oddziałów powstańczych, nominacji dowódców, naczelników cywilnych i wojskowych w województwach, nakładanie podatków i realizacja dekretu uwłaszczeniowego, wreszcie akcje międzynarodowe prowadzone przez Agencję Główną Zagraniczną w Paryżu. Realizację postanowień Rządu Narodowego kontrolowali komisarze pełnomocni z szerokimi kompetencjami. Ta wielka – biorąc pod uwagę warunki powstania i konieczność działania w konspiracji – administracja tajemnego państwa polskiego działała aż do zimy 1864 roku.

Dwukrotnie próbowano ukonstytuować władze działające jawnie: w lutym 1863 roku przy dyktatorze Ludwiku Mierosławskim i w marcu w obozie kolejnego dyktatora Mariana Langiewicza. Obie próby zakończyły się militarną i polityczną katastrofą. Po tych doświadczeniach do końca powstania kolejne składy Rządu Narodowego były zakonspirowane. Okazało się, że autorytet rządu skrytego za pieczątką pozwala na kierowanie ruchem niepodległościowym.

Nie oznacza to, że w łonie Organizacji Narodowej nie dochodziło do przesileń politycznych na tle polityki rządu i strategii walki zbrojnej. dyktatura Langiewicza była w gruncie rzeczy zamachem stanu Białych przeciwko „czerwonemu” Rządowi Narodowemu. Z kolei w czerwcu 1863 roku na krótko przejęło władzę – uchwyciwszy pieczęć rządową – radykalne skrzydło Czerwonych, zarzucając rządowi brak rewolucyjnego zapału w kierowaniu powstaniem, by po kilkunastu dniach oddać ją działaczom umiarkowanym. Kolejnego zamachu dokonali radykałowie we wrześniu 1863 roku, ale i tym razem nie utworzyli sprawnej władzy, toteż po miesiącu zostali odsunięci przez Romualda Traugutta.

W SŁUŻBIE RZĄDU NARODOWEGO

Sprawność tajemnego państwa polskiego i jego struktur sprawdzała się nie tylko w bezpośrednim wspieraniu walczących w polu partii powstańczych, choć oczywiście zaopatrzenie w broń i oporządzenie było pierwszą troską wszystkich szczebli Organizacji Narodowej. Nie mniej ważne był wysiłki w celu angażowania jak najszerszych kręgów społeczeństwa, bez czego niemożliwe byłoby tak długie trwanie powstania. Służył temu system informacji poprzez tajną prasę, proklamacje i odezwy. Sprawnie funkcjonował system poboru podatku i pożyczki narodowej.

Bardzo ważną kwestią była łączność między Rządem Narodowym i jego wydziałami a terenowymi strukturami cywilnymi i wojskowymi. Zapewniały ją poczta obywatelska oraz służba kurierska oparta na dworach szlacheckich. Duże znaczenie miała ekspedytura – organ wykonawczy rządowego Sekretariatu Stanu, gdyż dzięki niej Rząd Narodowy kierował do władz terenowych i za granicę korespondencję, dekrety i rozporządzenia. kantory ekspedytury w warszawie mieściły się w sklepach, aptekach, hotelach, księgarniach, pracowniach rzemieślniczych, a więc tam, gdzie przybycie emisariuszy nie budziło podejrzliwości rozbudowanej przez władze rosyjskie sieci szpiclów. Podobnie było na prowincji. Z Organizacją Narodową współpracowali urzędnicy miejscy, w przewozie przesyłek rządowych pomagali zaprzysiężeni urzędnicy i konduktorzy kolei żelaznych, poczty dyliżansowej, a w niejednej karetce pocztowej wbudowane były skrytki. kurierkami i łączniczkami często były kobiety: od szwaczek przez guwernantki po przedstawicielki warstw ziemiańskich. Łączniczką Romualda Traugutta była młoda Eliza Orzeszkowa, która przerzuciła go z Polesia do Królestwa Polskiego.

W walce z Rosją nieźle funkcjonował polski wywiad wojskowo-polityczny, który przechwytywał depesze telegraficzne, łamał rosyjskie i austriackie szyfry. Policja Narodowa zdobywała informacje o rosyjskich śledztwach, co pozwalało na ostrzeganie zagrożonych aresztowaniem, oraz rozpracowywała agentów – m.in. zdemaskowała pisarza i poetę Zygmunta Kaczkowskiego jako austriackiego konfidenta, który „sprzedał” władzom galicyjską organizację powstańczą. Spektakularnym sukcesem struktur rządowych było przejęcie zasobów Kasy Głównej Królestwa Polskiego, dzięki czemu pozyskano środki finansowe na powstanie.

Przez cały okres powstania działały komitety opiekuńcze i szpitale dla rannych prowadzone przez kobiety i powstańczą służbę lekarską, co było nie mniej niebezpieczne od walki w polu. Istniały także komitety opieki nad więźniami w kraju i zesłańcami na Sybir, które miały swoje agendy nawet w Petersburgu i Moskwie.

To wszystko świadczy o wysokim morale ludzi tajemnego państwa polskiego, o obywatelskiej i państwowej karności ówczesnego pokolenia patriotów. Chodziło wszak o tworzenie więzi organizacyjnych, które miały służyć Polsce odrodzonej po zwycięskiej walce, co zadaje kłam stereotypom o wrodzonej awersji Polaków do państwa.

Agendami tajemnego państwa polskiego kierowali przedstawiciele różnych warstw społecznych. W składzie Rządu Narodowego oraz struktur na Litwie, w Galicji i Wielkopolsce nie zabrakło oczywiście reprezentantów elity ziemiańskiej, ale największą rolę odgrywali w nich inteligenci: prawnicy, nauczyciele szkół średnich, inżynierowie, ludzie nauki, lekarze, literaci, publicyści, wojskowi. Na niższych szczeblach organizacji warszawskiej byli urzędnicy miejscy, studenci Szkoły Głównej, gimnazjaliści, w terenie natomiast częściej ziemianie i oficjaliści. Najliczniejszą grupę stanowili ci, którzy obsługiwali komórki rządowe, zajmując się przechowywaniem i kolportażem prasy, zbieraniem podatku narodowego, udostępnianiem lokali na spotkania i magazyny, na skrzynki i punkty kontaktowe. O ile powstanie listopadowe określa się jako szlacheckie, o tyle styczniowe było ruchem miejskoludowym, co wskazuje na ewolucję, jaka dokonała się w świadomości politycznej społeczeństwa polskiego między rokiem 1830 a 1863.

DOBRA PAMIĘĆ MIMO KLĘSKI

Struktury tajemnego państwa najsprawniej funkcjonowały od kwietnia do września 1863, kiedy władzę sprawowały koalicyjne składy Rządu Narodowego. Choć na polu walki polskie zwycięstwa przeplatały się z dotkliwymi porażkami, większość społeczeństwa z ufnością patrzyła w przyszłość, spodziewając się czynnej pomocy mocarstw zachodnich. Niepowodzenia sił powstańczych, rosyjski terror i rozwiewanie się nadziei na interwencję z zewnątrz sprawiły, że od jesieni 1863 roku rosło zwątpienie w sens kontynuowania walki. Pojawiły się symptomy słabnięcia autorytetu władz powstańczych, rwała się łączność, spadła ściągalność podatku narodowego, ze współpracy z Organizacją Narodową wycofywali się ludzie związani ze stronnictwem Białych. w tej sytuacji na pół roku dyktatorską władzę ujął Romuald Traugutt, który wziął na siebie ciężar podtrzymania powstania przez zimę 1863/1864 roku w przekonaniu, że rozwijający się konflikt międzynarodowy na tle sprawy duńskiej doprowadzi do wojny europejskiej, stwarzając korzystną sytuację dla Polski. dokonane w okresie jego wieku rządów zmiany w Organizacji Narodowej, a zwłaszcza reorganizacja wojsk powstańczych, miały na celu przygotowanie oddziałów polskich do rozwinięcia walki wiosną 1864 roku. Te plany zawiodły: wojny powszechnej w europie nie było, a przewaga militarna Rosji przesądziła o klęsce powstania. Z upływem czasu rosyjska policja, stosując brutalne metody przesłuchań, zdobywała informacje naprowadzające na najbliższych współpracowników Traugutta: w styczniu 1864 roku ujęto Józefa Toczyskiego, dyrektora wydziału Skarbu, w marcu 1864 roku aresztowano Rafała krajewskiego, Romana Żulińskiego (kierującego pocztą i ekspedyturą) oraz Jana Jeziorańskiego. Na początku kwietnia Rosjanie dowiedzieli się, że Rządem Narodowym kieruje Romuald Traugutt używający nazwiska Michał Czarnecki. dyktator domyślał się, że żandarmi są na jego tropie, i choć mógł uciec, jak to zrobiło kilku funkcjonariuszy rządu, pozostał na posterunku. 11 kwietnia 1864 został aresztowany.

Publiczna egzekucja Traugutta i czterech towarzyszy przeprowadzona 5 sierpnia 1864 roku na stokach Cytadeli w obecności ok. 30 tys. ludzi miała złamać moralnie społeczeństwo polskie i obedrzeć z legendy władze tajemnego państwa polskiego. Stała się symbolem martyrologii i poświęcenia dla ojczyzny.

Bezpośrednio po klęsce znaczenie tajemnego państwa okresu powstania podkreślali zwolennicy programu insurekcyjnego, natomiast przeciwnicy ruchu rządy „tajemne” uznali za źródło największych nieszczęść, jakie spadły wówczas na naród polski. Ta czarna legenda ustępowała z wolna od końca XIX wieku, a została rozwiana po odrodzeniu się ruchu niepodległościowego. Nie przypadkiem w sierpniu 1914 roku Józef Piłsudski sięgnął do legendy Rządu Narodowego, gdy próbował (bezskutecznie) porwać społeczeństwo polskie w kongresówce do wystąpienia przeciw Rosji. Pozostawił także piękną charakterystykę tajemnego państwa polskiego: Wielkość naszego narodu w wielkiej epoce 63–ego roku istniała, a polegała ona na jedynym może w dziejach naszych Rządzie, który nieznany z imienia, był tak szanowany i tak słuchany, że zazdrość wzbudzić może we wszystkich krajach i u wszystkich narodów.

Lietuva 1863 m. sukilimo išvakarėse: patriotinės manifestacijos

Ieva Šenavičienė

1863 m. Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje vykęs sukilimas buvo paskutinis realus bandymas atkurti XVIII a. pabaigoje panaikintą Abiejų Tautų Respubliką (ATR), arba, kaip ji buvo vadinama, „Lenkiją“. Bandymas buvo nesėkmingas ir pareikalavo tūkstančių aukų. Tačiau 1863 m. sukilimo išvakarėse nei Lenkijos Karalystė, nei Lietuva (čia kalbėsime apie po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos imperijos prisijungtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes) to dar nežinojo. Lietuva savo politinės ateities tuomet dar neįsivaizdavo be Lenkijos.

Lenkų laisvės viltys, po 1830–1831 m. Su kilimo aktyviai palaikomos lenkų emigracijos, naują impulsą gavo po tautų pavasario, krymo karo ir rusijos imperatoriaus nikolajaus i mirties. 1860 m. varšuvoje prasidėjo patriotinės manifestacijos, kuriose pirmąkart buvo sugiedotas himnas “Boże coś polskę”. jo refrenas: “przed twoje ołtarze zanosim błaganie / ojczyznę, wolność racz nam wrócić, panie”, atvirai išsakė Lenkijos karalystės visuomenės politinius lūkesčius. o 1861 m. vasario 27 d. ir balandžio 7–8 d. varšuvos gyventojai jau nesitraukė prieš rusijos kariuomenę, kol nepasigirdo lemtingi šūviai.

Kaip tik žmonių aukomis pasibaigusios varšuvos manifestacijos išjudino Lietuvą iš pasyvaus karalys tės įvykių stebėjimo ir paskatino joje patriotinį sąjūdį. Įspūdingiausias ir spalvingiausias šio sąjūdžio reiškinys buvo manifestacijos, dažniausiai vienaip ar kitaip susijusios su bažnyčia. tad ties jomis ir sustosime. siaubingos žinios, plaukusios iš varšuvos, gandai apie daugelio žmonių mirtį, kunigo žūtį ir sulaužytą kryžių, Lietuvoje sukėlė gilią užuojautą. Gardino, vilniaus ir kauno gubernijų bažnyčiose prasidėjo tylios gedulinės mišios už varšuvos aukas. Šios mišios, kurioms leidimą buvo davusi vietos administracija, dar neturėjo aiškesnės politinės potekstės, o vyko iš krikščioniškos pareigos ir solidarumo su įvykių dalyviais. kita vertus, simboliška mišių atributika (kapai, perlaužti kryžiai), pinigų aukų rinkimas žuvusiųjų šeimoms leidžia jas laikyti pirmosiomis manifestacijomis Lietuvoje. didžiausia gedulinių renginių reikšmė buvo ta, kad jos stiprino priešiškas gyventojų nuotaikas rusijos valdžiai.

*

Šaltinių tyrimas parodė, kad žuvusiųjų minėjimai Lietuvos bažnyčiose anksčiausiai prasidėjo Gardino gubernijoje. pirmosios gedulinės mišios už varšuvos aukas čia buvo atlaikytos Bresto tvirtovės kobrino priemiesčio bažnyčioje 1861 m. kovo 9 d. pamaldos buvo iškilmingos, vyko procesija su bažnytinėmis ir amatininkų cechų vėliavomis, rinktos aukos.

Antroji į patriotinius gedulinius renginius įsijungė vilniaus gubernija. Čia pirmos gedulinės mišios už žuvusiuosius įvyko vilniuje 1861 m. kovo 14 d. Šv. jono bažnyčioje. Kauno gubernijoje tokios mišios buvo pirmąkart atlaikytos kovo 19 d. kėdainiuose. Netrukus jos išplito visose gubernijose.

Lietuvos visuomenės solidarumo su lenkais ir priešiškas rusijos valdžiai nuotaikas labai sustiprino antrosios varšuvos demonstrantų žudynės. Po šių žudynių iš varšuvos buvo išplatintas aplinkraštis, raginantis “gedulu apibrėžti Lenkijos ribas”, pradėta nešioti gedulą. Gedulinės mišios tapo iškilmingesnės, grėsmingesnės. 1861 m. balandžio 20 d. mišių metu vilniaus Šv. Jono bažnyčioje stovėjo katafalkai, žvakidėse degė daugybė žvakių, giedojo kviestiniai chorai. Telšiuose tą pat dieną tokios mišios vyko tyloje, be pamokslo. Iš smėlio buvo supilti 5 kapai, užsivilktas gedulas, vyko aukų rinkliava. krekenavos bažnyčioje per gedulines pamaldas prieš altorių stovėjo perlaužtas kryžius.

Netrukus kauno, vilniaus, Gardino gubernijose ėmė rodytis naujo pobūdžio manifestacijos, kurios jau atvirai demonstravo sąsają su Lenkijos karalyste ir bendros abiejų tautų valstybės atkūrimo siekį. Pirmąja ir paprasčiausia jų išraiška buvo iš Lenkijos atkeliavęs patriotinis himnas “Boże coś polskę”. Jis buvo giedamas lenkiškai, tačiau siekiant patraukti į sąjūdį žemesniuosius socialinius sluoksnius, netrukus buvo išverstas ir į lietuvių, baltarusių, latvių, jidiš kalbas.

Patriotinio himno giedojimai Lietuvoje prasidėjo kauno gubernijoje. 1861 m. balandžio 26 d. panevėžio bažnyčioje per gedulines mišias buvo sugiedotas patriotinis himnas, o nuo birželio kunigų pamokyti gimnazijos mokiniai kas sekmadienį jį giedodavo ir lenkiškai, ir lietuviškai. Panevėžiu pasekė vilnius. Gegužės 20 d. per mišias vilniaus katedroje per pakylėjimą vargonai užgrojo bažnytinę psalmę, tuomet grupelė žmonių jo gaida pradėjo giedoti patriotinį himną. Gardino gubernijoje patriotinis himnas pirmą kartą sugiedotas 1861 m. birželio 5 d. Balstogės bažnyčioje.

*

Politinis manifestacijų atspalvis labai pakėlė gyventojų patriotines nuotaikas. Manifestacijų sparčiai daugėjo. Birželio mėnesį jos išplito po visą Lietuvą. Bažnyčios giedotojams tapo per ankštos – patriotiniai giedojimai persimetė į kitas simbolines vietas. Antai vilniuje beveik kasdieną himnas buvo giedamas gatvėje priešais aušros vartų dievo motinos koplyčią, pranciškonų bažnyčios kieme prie Švč. mergelės marijos skulptūros, Šnipiškėse prie kryžių nešančio išganytojo skulptūros – šioje vietoje, policijos duomenimis, kartais susirinkdavo iki 3000 giedotojų. 1861 m. Birželį vilniuje per kristaus kūno ir kraujo šventę bažnytinėje procesijoje dalyvavo daugybė žmonių. Baigiantis iškilmėms vienu metu visi susirinkusieji bažnyčioje ir katedros aikštėje pradėjo giedoti “Boże coś polskę”. Giesmė iškilmingai sklido tarp vilniaus mūrų – nors ne visai harmoninga tonacija, tačiau su visiška lenkų sielų harmonija – 1861 m. spalio 10 d. rašė Przegląd rzeczy polskich. O vasaros pabaigoje nei bažnytinės, nei pasaulietinės valdžios draudimų jau nebepaisė ir dvasinis jaunimas: 1861 m. rugpjūčio 26 d. vilniaus reguliarinių Laterano kanauninkų vienuolyno novicijai, atsidarę celių langus, himną giedojo taip garsiai, kad jį girdėjo visas antakalnis.

Manifestacijos Lietuvoje neapsiribojo vien giedojimais. Specifine jų forma buvo kunigų patriotiniai pamokslai. Pamoksluose būdavo aukštinama Lenkijos ir Lietuvos praeitis, tautos didvyriai, primenama apie katalikų religijos persekiojimą, tikėjimo varžymą, kritikuojama rusijos žemės reforma, liaudyje žadinamos viltys apie tikrąją laisvę ir žemę atkurtoje valstybėje.

Įspūdingiausia manifestacijų rūšimi tapo istorinių asmenų ir įvykių minėjimai. Antai 1861 m. birželio 6 d. Gardino gubernijos derečino bažnyčioje eustachy sapieha atminimui skirtas mišias laikė dešimt slanimo bernardinų vienuolių. prie varinio karsto, pastatyto ant katafalko po baldakimu, stovėjo išsirikiavusi keturių jaunuolių garbės sargyba juodi jų frakai per pečius buvo perrišti raudonomis, mėlynomis ir baltomis juostomis, kurių spalvos atitinkamai simbolizavo Lenkiją, Lietuvą ir rusią (rytų Baltarusiją ir ukrainą). Prieš simbolinį karstą buvo e. sapiegos portretas, ant baldakimo – jo herbas, papuoštas trispalve kokarda su sidabriniu lenkų ereliu viduryje.

*

Tokio pobūdžio manifestacijos savo kulminaciją pasiekė per Liublino unijos metines, kurių minėjimas buvusiose atr žemėse įvyko 1861 m. rugpjūčio 12 d. chrestomatiniu pavyzdžiu tapo kauno manifestacija, tik stebuklo dėka nevirtusi masinėmis žudynėmis. Savo esme ji buvo tokia graži ir didinga, kad negalime jos apeiti.

Po rytinių mišių kauno augustinų vienuolyno bažnyčioje kelių tūkstančių tikinčiųjų procesija, pasipuošusi trispalve simbolika, konfederatėmis, vengrinėmis, valstietiškais durtiniais, lydima dvasininkų, su bažnytinėmis vėliavomis pajudėjo link tilto per nemuną į užnemunę (tuo metu priklausiusią Lenkijos karalystei). Kitoje pusėje jos jau laukė procesija iš aleksoto. Procesijos priekyje ėjo baltai apsirengusios merginos, su vainikais ant galvų, nešusios altorėlius. Paskui jas žengė vyrai su vėliavomis, už jų – žmonių apsupti dvasininkai. pamačiusi ant kelio rusijos kazokus, procesija stabtelėjo, tačiau netrukus pajudėjo toliau. Prieš užeinant ant tilto, kazokai pastojo kelią. Stumdomi, mušami rimbais, žmonės nesitraukė, tik suklupo ir ėmė giedoti patriotinį himną. Nustebę kazokai pradėjo žegnotis ir atsitraukė. Štai kaip vaizdingai apie tai pasakoja amžininkas Bolesław Limanowski savo knygoje Historja ruchu narodowego od 1861 do 1864 r. merginos žengė ant tilto ir atsiklaupė prie išardytų tilto lentų (siekiant sustabdyti procesiją, išvakarėse rusijos valdžia buvo nurodžiusi išardyti tilto dalį). Iš aleksoto ėjusi procesija, simbolizavusi Lenkiją, skambant kauno bažnyčių varpams, taip pat žengė ant tilto ir užtraukė himną, jai atliepė kauno (simbolinės Lietuvos) procesija. „Nuo jungtinės giesmės sudrebėjo oras ir žemė, jai antrino širdžių plakimas, ašaros laistė abu nemuno krantus, susimaišydamos jo vandenyse, iš abiejų pusių viena į kitą linko vėliavos, o kunigai laimino kryžiais ir smilkyklėmis. Žmonės puolė ant kelių, abiejų procesijų merginos lenkėsi vienos kitoms, Lietuva puokštes ir vainikus metė į Lenkiją, o Lenkija – į Lietuvą, ir nemunas nusinešdamas jas sumaišė ir sujungė, kaip jau seniai yra susijungusios Lenkijos ir Lietuvos širdys“.

Dideli Liublino unijos metinių minėjimai įvyko vilniuje, trakuose, Bielske, druskininkuose, Gardine, taip pat daugelyje mažesnių Lietuvos miestelių. per mi nėjimą trakuose bažnyčioje buvo giedamas patriotinis himnas, tikintieji meldėsi, kad dievo motina išvaduotų juos iš tironų, leistų susijungti su Lenkijos karalyste, kad pasiruošę dėl to pralieti kraują. po iškilmingų mišių bajorai, pasikvietę karaimus ir žydus, miške už miesto surengė pasilinksminimą, giedojo patriotines giesmes, kėlė tostus “už Lenkiją”.

*

Didžiulė manifestacija vilniuje įvyko Lietuvai lemtingą 1861 m. rugpjūčio 18 d. pohuliankoje prie trakų užkardos. Buvo laukiama procesijos iš Lenkijos karalystės. Tokių procesijų rusijos valdžia ypač baiminosi, nes jos ne tik demonstravo Lietuvos ir Lenkijos dvasinę sąjungą, bet ir nešė į imperiją maištingas nuotaikas. pasklidus gandui apie artėjančią procesiją, prie užkardos susirinko apie 5000 vilniečių. Ten jų jau laukė vilniaus generalgubernatoriaus surengta 600 pėstininkų ir kazokų pasala. Prisiartinus miniai, du jos vadovai pirmieji metėsi ant pėstininkų kuopos, bandydami atimti šautuvus ir prasimušti į užkardą. Iš paskos minia, išardžiusi artimiausią tvorą, puolė kareivius basliais ir atsineštais akmenimis. Kareiviai pargriovė vadovus. abu buvo sumušti iki sąmonės netekimo, suimti ir nuvežti į ligoninę.

Žmonės užtraukė patriotinį himną, skandavo: “Laisvė, laisvė!” kazokai puolė minią rimbais, kareiviai – šautuvų buožėmis, trys manifestuotojai buvo sužeisti, vienas suimtas. Minia ėmė bėgti atgal į miestą link aušros vartų, kariuomenė juos vijosi, daužydama rimbais ir buožėmis.

Lietuvoje pohuliankos susidūrimas buvo pirmas atvejis, kai gyventojai patys užpuolė karinę jėgą. Pagal rusijos administracijos duomenis, apie 30 žmonių buvo sužeista, žuvusių nebūta. Ankstyvojoje lenkų sukilimo istoriografijoje tačiau įsitvirtino kitoks pohuliankos įvykių aprašymas, kurio iš esmės laikomasi iki šiol. Pagal jį, kazokai pirmi užpuolę žmones. Keliolika žmonių žuvę po arklių kanopomis ar paskendę neryje. jų kūnai buvę rasti prie neries upės, bet lavonus policija paslėpusi.

Kaip liudija šaltiniai, vilniaus generalgubernatorius nurodymu šį incidentą tyrė vilniaus gubernijos bajorų vadovas ir vilniaus meras, tačiau jie apie žuvusius žmones jokių duomenų neaptiko. Tad kalbos apie pohuliankos aukas greičiausiai buvo inspiruotos sukilimą rengusių politinių jėgų, siekusių sustiprinti gyventojų maištingąją dvasią. Ją stiprinant parapijoms buvo išsiuntinėtas vyskupo adam stanisław krasiński raginimas per mišias giedoti maldą už mirusius, nors vyskupas neigė tokį kvietimą rašęs. Vis dėlto gedulinės mišios už vilniaus aukas įvyko vilniaus, o 1861 m. rugsėjo 2 d. netgi ir varšuvos bažnyčiose. Pohuliankos įvykiai sukomplikavo Lietuvos politinę padėtį. Būtent po jų svarbiausiuose Lietuvos miestuose su apskritimis ir beveik visoje kauno gubernijoje buvo įvesta karo padėtis. Buvo uždrausti vieši susibūrimai, patriotiniai giedojimai, patriotinė apranga, procesijos leistos tik nustatytos Bažnyčios kanonų. Taigi karo padėties paskelbimas ženklino atviro ir intensyvaus manifestavimo pabaigą.

Gresiant represijoms, manifestacijas taip patgriežtai uždraudė Žemaičių ir vilniaus vyskupai. Netrukus ir sukilimo organizatoriai iš varšuvos įsakė nutraukti patriotinio himno giedojimą. Himno žodžius žmonėms buvo liepta tyliai kalbėti kaip maldą, o bažnyčiose vietoje jo giedoti kanonais patvirtintas specialioms pamaldoms skirtas, tačiau patriotines nuotaikas atliepiančias giesmes. Tad patriotinį himną nuo 1861 m. rugsėjo mėn. Lietuvos bažnyčiose pakeitė giesmės “Bóg nasza ucieczka”, “Anioł Pański”, o netrukus ir “Bogurodzica”. Pastaroji turėjo politinio turinio priedus, be to, buvo giedama patriotinio himno gaida, tad netrukus buvo uždrausta. Apskritai visos manifestacijos, valdžios persekiojamos, greitai slopo ir iki 1862 m. pradžios Lietuvoje beveik visiškai išnyko.

1862 m. šaltiniuose minimi tik keli gedulinių mišių atvejai, tarp jų – gedulinės pamaldos už varšuvoje mirtimi nubaustus lenkų patriotus ir mirusį poetą władysław syrokomla. Kiek skaitlingiau, tačiau labai kukliai ir tyliai Lietuvos bažnyčiose įvyko Liublino unijos minėjimai. Tarp jų tik vieni druskininkai atkreipė į save didesnį visuomenės dėmesį ir šokiravo rusijos valdžią. Nors patriotinių giedojimų nebuvo ir čia, tačiau bažnyčioje grojo orkestras, kunigas pasakė patriotišką pamokslą. vyrai dėvėjo patriotinius rūbus, moterys – baltas sukneles, ant skrybėlių buvo prisisegusios raudonos ir mėlynos spalvos kokardas. Po mišių prastuomenė buvo vaišinama pietumis miesto sode, jai surengta nemokama loterija. Po to miesto stotyje įvyko koncertas, į kurį valstiečiai ir žydai buvo įleidžiami veltui, vaišinami arbata ir saldainiais. Vakare miesto sode vyko pasilinksminimas. sodas buvo iliuminuotas, o 9 val. Vakaro nuo kelto į nemuną buvo nuleistas ir nuplukdytas fejerverkas su transparantu, vaizduojančiu nuo skirtingų upės krantų viena į kitą besitiesiančias lietuviška sermėga ir lenkišku durtiniu apvilktas rankas. Po šio minėjimo druskininkuose buvo įvesta karo padėtis.

Tokia būtų trumpa Lietuvos manifestacijų apžvalga. pabaigai keletas statistinių apibendrini mų. Norėdama bent apytikriai įsivaizduoti manifestacijų skaičių Lietuvoje, ieškojau šaltiniuose 1861–1862 m. paminėtų vien tik patriotinių giedojimų atvejų vien tik vilniaus bažnyčiose ir suskaičiavau jų 237. Šiuo atveju dar reikėtų pridurti, kad šis giedojimų skaičius yra tik apytikslis, nes rusijos valdžios, policijos pranešimuose teminimos dienos, kada konkrečioje bažnyčioje buvo patriotiškai giedota, o tą pačią dieną tokių giedojimų, kaip ir pamaldų, dažnai būdavo ne vienas. Tačiau palyginus šį skaičių su istoriografiniais duomenimis, jis pasirodė beveik identiškas kitų tyrėjų pateikiamam visam vilniaus, Gardino, kauno gubernijų visų rūšių manifestacijų skaičiui ar netgi visų rusijos prisijungtų gubernijų visų rūšių manifestacijų skaičiui. Todėl drąsiai sakau skaitytojui, kad istoriografijoje įvardijami Lietuvos manifestacijų skaičiai yra labai nutolę nuo realybės – jų būta nepalyginamai daugiau. Deja, konkretaus jų skaičiaus nustatyti neįmanoma – kita vertus, nesuklysiu pasakydama, kad šis skaičius tikrai artėjo prie keturženklio.

Litwa w przededniu powstania 1863 roku: manifestacje patriotyczne

Ieva Šenavičienė

Odbywające się w 1863 roku w Królestwie Polskim i na Litwie powstanie było ostatnią realną próbą odbudowy zlikwidowanej w końcu XVIII wieku Rzeczpospolitej Obojga Narodów. Próba nie udała się i pociągnęła za sobą śmierć tysięcy osób. W przededniu insurekcji 1863 roku jednak ani Królestwo Polskie, ani Litwa (będzie tu mowa o ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskiego przyłączonych po rozbiorach Rzeczpospolitej do Rosji) tego jeszcze nie wiedziały. Ówczesna Litwa nie wyobrażała sobie jeszcze politycznej przyszłości bez Polski.

Nadzieje wolnościowe Polaków, aktywnie popierane przez polską emigrację, odżyły na nowo po wojnie krymskiej i śmierci imperatora Rosji Mikołaja I. W 1860 roku w warszawie rozpoczęły się patriotyczne manifestacje, podczas których po raz pierwszy odśpiewano hymn „Boże coś Polskę”. Jego refren: „Przed twoje ołtarze zanosim błaganie / Ojczyznę, wolność racz nam wrócić, panie”, jednoznacznie wypowiedział polityczne oczekiwania społeczeństwa Królestwa Polskiego.

Wydarzenia warszawskie, a zwłaszcza masakry z 27 lutego i 78 kwietnia 1861 odbiły się głośnym echem na Litwie i pobudziły do ruchu patriotycznego. Straszliwe doniesienia napływające z warszawy, pogłoski o śmierci wielu ludzi, o śmierci księdza i złamanym krzyżu wywołały na Litwie głębokie współczucie. W kościołach guberni grodzieńskiej, wileńskiej i kowieńskiej rozpoczęły się ciche msze żałobne w intencji ofiar warszawskich. Owe msze, na które zgodę wydała lokalna administracja, nie miały jeszcze wyraźniejszego podtekstu politycznego, a były odprawiane z obowiązku chrześcijańskiego i jako wyraz solidarności z uczestnikami zdarzeń. Z drugiej strony, symboliczne atrybuty mszy (groby, przełamane krzyże), zbiórki pieniędzy dla rodzin poległych pozwalają je zaliczyć do pierwszych manifestacji na Litwie, wzmacniających wśród mieszkańców wrogie nastroje wobec Rosji.

Pierwsze nabożeństwa

Nabożeństwa za poległych najwcześniej rozpoczęły się w kościołach w guberni grodzieńskiej. Pierwsza msza żałobna za ofiary warszawskie była odprawiona w kościele na przedmieściu kobryńskim Twierdzy Brzeskiej w dniu 9 marca 1861 roku. Nabożeństwo miało uroczysty charakter, kroczyła procesja z chorągwiami kościelnymi i cechowymi, zbierano ofiary. Jako druga do patriotycznych działań żałobnych włączyła się gubernia wileńska. Tu pierwsza msza w intencji poległych odbyła się 14 marca 1861 roku w kościele pw. św. Jana. W guberni kowieńskiej takie nabożeństwo odprawiono 19 marca w Kiejdanach. Wkrótce rozpowszechniły się one we wszystkich guberniach.

Solidaryzujące się z Polakami i wrogie wobec zaborcy nastroje społeczeństwa litewskiego jeszcze bardziej wzmocniły się po masakrze kwietniowej w Warszawie. Po tych tragicznych wydarzeniach z Warszawy rozpowszechniono odezwę, nawołującą „do wyznaczenia przez żałobę granic polski”. Przywdziano więc stroje żałobne i odprawiano pełne powagi nabożeństwa żałobne. 20 kwietnia 1861 roku podczas mszy w wileńskim kościele pw. św. Jana stały katafalki, płonęło dużo świec, śpiewały zaproszone chóry. Dla odmiany, w tym samym dniu w Telszach taka msza odbywała się w ciszy, bez kazania. Z piasku usypano pięć grobów, ludzie ubrani byli w stroje żałobne, zbierano ofiary. W kościele w Krakinowie podczas żałobnego nabożeństwa przed ołtarzem stał przełamany krzyż.

W niedługim czasie w guberni kowieńskiej, wileńskiej i grodzieńskiej rozpoczęły się innego rodzaju manifestacje, wyraźnie pokazujące związek Polski i Litwy oraz chęć odbudowy wspólnego państwa. Pierwszym i najprostszym tego wyrazem był rozpowszechniony z Polski patriotyczny hymn „Boże coś Polskę”. Śpiewano go po polsku, ale w celu przyciągnięcia niższych warstw społecznych wkrótce został przetłumaczony na język litewski, białoruski, łotewski i jidysz.

Śpiewanie hymnu patriotycznego na Litwie rozpoczęło się w guberni kowieńskiej. 26 kwietnia 1861 roku pieśń tą odśpiewano podczas żałobnego nabożeństwa w kościele w Poniewieżu. Natomiast od czerwca gimnazjaliści, pouczeni przez księży, co niedzielę śpiewali go po polsku i po litewsku. W ślady Poniewieża poszło Wilno. 20 maja podczas mszy w katedrze wileńskiej, w czasie podniesienia, gdy organy zagrały psalm kościelny grupka ludzi w takt tej melodii zaczęła śpiewać patriotyczny hymn. W guberni grodzieńskiej pieśń ta została po raz pierwszy odśpiewana w kościele w Białymstoku 5 czerwca 1861 roku.

Patriotyczne msze i śpiewy

Manifestacje łączące elementy religijne i patriotyczne wpłynęły na radykalizację nastrojów mieszkańców Litwy i rozwój politycznej świadomości. Jednocześnie wzmagała się intensywność manifestacji i poszerzał się ich zakres. W czerwcu nabożeństwa patriotyczne rozpowszechniły się na obszarze całej Litwy. Wyszły także poza mury kościelne, a modlący i śpiewający religijne i patriotyczne pieśni zbierali się w innych symbolicznych miejscach. Oto w Wilnie prawie codziennie hymn śpiewano na ulicy naprzeciwko kaplicy Matki Bożej Ostrobramskiej, na dziedzińcu kościoła Franciszkańskiego przy rzeźbie Najświętszej Marii Panny, na Śnipiszkach przy rzeźbie Chrystusa niosącego krzyż – w tym miejscu, wg danych policji, czasami zbierało się ok. 3000 osób. W czerwcu 1861 roku w procesji z okazji uroczystości najświętszego ciała i krwi pańskiej uczestniczyła duża liczba ludzi. Na zakończenie nabożeństwa wszyscy zebrani w kościele i na placu katedralnym zaczęli śpiewać „Boże coś Polskę”. Pieśń uroczyście rozbrzmiewała ponad murami Wilna – chociaż nie w harmonijnej tonacji, lecz w całkowitej harmonii z duchem polskim – tak 10 października 1861 roku pisał „Przegląd Rzeczy Polskich”. Pod koniec lata zaś zakazów władzy tak kościelnej, jak i świeckiej nie przestrzegała i młodzież duchowna: 26 sierpnia 1861 roku nowicjusze z wileńskiego klasztoru kanoników regularnych laterańskich śpiewali z taką siłą, że słychać ich na całym Antokolu.

Manifestacje na Litwie nie ograniczyły się wyłącznie do śpiewów. Specyficzną ich formą były patriotyczne kazania księży. Podczas kazań gloryfikowano przeszłość polski i Litwy, bohaterów narodowych, przypominano o prześladowaniach religii katolickiej, ograniczeniach wiary, krytykowano reformę rolną w Rosji, rozbudzano wśród ludu nadzieję prawdziwej wolności i posiadania ziemi w wyzwolonym państwie.

Najbardziej widowiskowym rodzajem manifestacji były upamiętnienia postaci i wydarzeń historycznych. Oto 6 czerwca 1861 roku w guberni grodzieńskiej w kościele w Dereczynie mszę w intencji Eustachego Sapiehy sprawowało dziesięciu bernardynów ze Słonimia. Przy miedzianej trumnie, stojącej na katafalku z baldachimem, stała warta honorowa z uszeregowanych czterech młodych ludzi. Ich czarne fraki były przewiązane czerwoną, niebieską i białą wstęgą. Kolory te symbolizowały Polskę, Litwę i Ruś. Przed symboliczną trumną stał portret Sapiehy, na baldachimie widniał jego herb, ozdobiony trójkolorową kokardą ze srebrnym orłem polskim po środku.

Rocznica unii

Manifestacje religijnopatriotyczne swoją kulminację osiągnęły podczas rocznicy Unii Lubelskiej, którą obchodzono 12 sierpnia 1861 roku. Najbardziej znana stała się manifestacja kowieńska. Po porannej mszy w kościele augustianów w Kownie procesja składająca się z kilku tysięcy wierzących, z trójkolorową symboliką, w konfederatkach, węgierkach, chłopskich kapotach, wspólnie z duchownymi i flagami kościelnymi ruszyła w stronę mostu przez Niemen ku Zaniemeniu (leżącym w Kongresówce). Po drugiej stronie czekała na nich procesja z Aleksoty. Na czele procesji szły ubrane na biało dziewice, z wieńcami na głowach, niosące ołtarzyki. Za nimi kroczyli mężczyźni z chorągwiami, dalej posuwało się duchowieństwo, otoczone ludem. Napotkawszy stojących na drodze carskich Kozaków, procesja zatrzymała się, jednak po chwili ruszyła dalej. Przed wejściem na most Kozacy zagrodzili drogę. Popychani, bici nahajkami ludzie nie cofnęli się, a tylko uklękli i zaintonowali patriotyczny hymn. podziałało to ogromnie na kozaków, którzy pozdejmowali czapki i zaczęli żegnać się, a następnie cofnęli się. W taki oto obrazowy sposób te wydarzenia opisał w swojej książce „Historja ruchu narodowego od 1861 do 1864 r.” Bolesław Limanowski. Panny weszły na most i uklękły przy deskach z rozebranego mostu (w przeddzień, w celu zatrzymania procesji, władze poleciły rozebrać część mostu). Krocząca z Aleksoty procesja, symbolizująca Polskę, na dźwięk dzwonów kościelnych w Kownie, także wstąpiła na most i rozpoczęła śpiew. Śpiewem odpowiedziała jej procesja kowieńska (symbolizująca Litwę). „Od tych połączonych odgłosów grzmi powietrze, drży ziemia, wtórują im łkania serdeczne, kropią łzy rzęsiste oba nadbrzeża Niemna i spływają do wód jego, mieszając się w nich razem, a równocześnie pochylają się ku sobie z obu stron chorągwie, błogosławią z obu stron krzyżami i kropidłami kapłani, lud pada na kolana, dziewice z ostatnich desek mostu oddają sobie wzajemne pokłony, Litwa zarzuca bukietami i wieńcami Polskę, Polska nawzajem Litwę; a Niemen wieńce i bukiety unosi i miesza je z sobą i łączy tak jak serca Polski i Litwy połączone zdawna (…)”.

Wielkie obchody rocznicy Unii Lubelskiej odbyły się w Wilnie, Trokach, Bielsku, Druskiennikach, Grodnie, jak również w wielu mniejszych miasteczkach na Litwie. Podczas obchodów w kościele w Trokach odśpiewano hymn patriotyczny, wierzący modlili się do Matki Bożej o wyzwolenie spod władzy tyranów, o możliwość połączenia się z Królestwem Polskim, za co wyrażali gotowość przelania swojej krwi. Po uroczystej mszy szlachta zaprosiła Karaimów i Żydów na majówkę do lasu za miastem, gdzie śpiewano pieśni patriotyczne, wznoszono toasty „za Polskę”.

Pohulanka

Ogromna manifestacja odbyła się 18 sierpnia 1861 roku na Pohulance w Wilnie przy Trockim Posterunku w przełomowym dla Litwy dniu. Oczekiwano wówczas na procesję z Królestwa Polskiego. Władze carskie szczególnie obawiały się takich procesji, gdyż one nie tylko demonstrowały więź duchową pomiędzy Litwą a Polską, lecz niosły ze sobą także buntownicze nastroje w kierunku imperium.

Po rozprzestrzenieniu się pogłoski o zbliżającej się procesji, przy posterunku zebrało się ok. 5000 wilnian. Czekało tam na nich 600 carskich żołnierzy. Po zbliżeniu się tłumu, jego dwóch przywódców rzuciło się na kompanię piechurów, próbując odebrać im karabiny i zdobyć posterunek. W ślad za nimi, na żołnierzy natarł tłum z kołkami z rozebranego w pobliżu płotu. Kamienie poleciały w kierunku żołnierzy. Ci nie przyglądali się biernie. Pochwycono najbardziej aktywnych przywódców manifestacji, bijąc do utraty przytomności.

Ludzie zaintonowali hymn patriotyczny, zaczęli skandować: „wolność, wolność!”. poszły w ruch kozackie nahajki i żołnierskie kolby. Trzej manifestujący zostali ranni, jeden – aresztowany. Tłum rzucił się do ucieczki z powrotem do miasta, w stronę Ostrej Bramy, pędzony przez rozjuszonych żołdaków.

Na Litwie to starcie było pierwszym przypadkiem, gdy mieszkańcy sami napadli na siły wojskowe. Według danych administracji carskiej zostało rannych ok. 30 osób, śmiertelnych ofiar nie było. W pierwotnej polskiej historiografii powstania utwierdził się jednak inny opis wydarzeń na Pohulance, aktualny także do dnia dzisiejszego. Zgodnie z nim to Kozacy pierwsi napadli na demonstrantów. Kilkanaście osób zginęło pod kopytami koni lub utonęło w Wilii. Ciała znaleziono na brzegu rzeki, ale policja je później ukryła.

Wileński generał-gubernator zlecił zbadanie tego incydentu przewodniczącemu szlachty guberni wileńskiej oraz zarządcy Wilna. Nie znaleźli oni żadnych danych potwierdzających ofiar w ludziach. Tak więc pogłoski o zabitych najprawdopodobniej były inspirowane przez siły polityczne organizujące powstanie w celu wzmocnienia buntowniczego ducha wśród mieszkańców. W tym też celu do parafii zostało wysłane nawoływanie biskupa Adama Stanisława Krasińskiego o odśpiewanie podczas mszy modlitwy za zmarłych, chociaż biskup zaprzeczył, jakoby taką prośbę pisał. Msze żałobne w intencji wileńskich ofiar jednak zostały odprawione w kościołach Wilna, a 2 września 1861 roku – także w kościołach warszawskich.

Wydarzenia na Pohulance skomplikowały sytuację polityczną na Litwie. To właśnie po tym wydarzeniu w najważniejszych miastach powiatowych na Litwie i prawie całej guberni kowieńskiej wprowadzono stan wojenny. Zakazano publicznych zgromadzeń, śpiewów i strojów patriotycznych, organizacji procesji poza dniami ustalonymi w kanonach kościelnych. Ogłoszenie więc stanu wojennego oznaczało koniec otwartych i intensywnych manifestacji.

W obawie przed represjami, organizacji manifestacji surowo zakazali także biskupi Żmudzi i Wilna. Wkrótce organizatorzy powstania z Warszawy polecili przerwać śpiewanie hymnu patriotycznego. Słowa hymnu polecono mówić po cichu jak modlitwę, a w świątyniach zamiast niego śpiewać zatwierdzone kanonami i stosowne do okoliczności pieśni, odzwierciedlające nastroje patriotyczne. Od września 1861 roku zamiast hymnu patriotycznego w kościołach na Litwie śpiewano pieśni „Bóg naszą ucieczką”, „Anioł Pański”, a niedługo także „Bogurodzicę”. „Bogurodzicy” jednak w krótkim czasie zakazano ze względu na treści polityczne oraz zbliżoną do hymnu patriotycznego melodię wykonywania. W ogóle wszystkie manifestacje, prześladowane przez władze, szybko osłabły i do początku 1862 roku na Litwie całkowicie zanikły.

W materiałach źródłowych podano, iż w 1862 roku było tylko kilka przypadków mszy żałobnych, w tym – nabożeństwo żałobne w intencji skazanych na karę śmierci patriotów warszawskich oraz zmarłego poety Władysława Syrokomli. Bardziej licznie, ale dość skromnie i cicho odbyły się w kościołach Litwy obchody rocznicy Unii Lubelskiej. Wśród nich tylko Druskienniki zwróciły na siebie uwagę większej części społeczeństwa i zaszokowały władze rosyjskie. Chociaż śpiewów patriotycznych tam nie było, w kościele grała orkiestra, a ksiądz wygłosił patriotyczne kazanie. Mężczyźni ubrani byli w patriotyczne stroje, kobiety – w białe suknie, z przypiętymi do kapeluszy czerwonymi i niebieskimi kokardami. Po mszy lud był częstowany obiadem w miejskim ogrodzie, zorganizowano darmową loterię. Później na dworcu miejskim odbył się koncert, na który chłopi i Żydzi byli wpuszczani za darmo, częstowano herbatą i cukierkami. Wieczorem w miejskim ogrodzie odbyła się zabawa. Ogród został oświetlony, o godzinie 21.00 na Niemen został spuszczony transparent, przedstawiający wyciągnięte ku sobie z obu brzegów rzeki dłonie, ubrane w litewską siermięgę i polski surdut. Po tych obchodach w Druskiennikach wprowadzono stan wojenny.

Manifestacje o charakterze religijnopatriotycznym, msze, śpiewy i demonstracje doprowadziły do rozwoju nastrojów patriotycznych, przypominały o wydarzeniach ze wspólnej polsko-litewskiej historii i był jawną manifestacją co do dalszych wyobrażeń związku Polski i Litwy. Ich skala zdaje się dużo większa niż podawana w opracowaniach naukowych. W samym tylko Wilnie miało miejsce co najmniej 237 śpiewów patriotycznych. Ich przebieg i specyfika nie różniły się od innych tego typu demonstracji w Królestwie Polskim i na Litwie.

Ar Wielopolskis turėjo šansų?

Andrzejus Szwarcas

Antraštinį klausimą galima suformuluoti ir kitaip: ar Sausio sukilimo metu arba apskritai XIX amžiuje būta šansų lenkams ir rusams rasti bendrą kalbą, bent iš dalies patenkinti tautines aspiracijas? Nėra abejonių, kad tuometė Rusija nebūtų sutikusi su senosios Lenkijos atgimimu 1772 metų ribose. Juk šiandienės Lietuvos, Baltarusijos, didžiosios Ukrainos dalies teritorijų praradimas būtų atėmęs iš carinės imperijos su tokiais vargais XVIII a. pelnytą didžiosios galybės statusą.

V akarinių provincijų praradimas būtų sumažinęs Rusiją iki senovės Maskvos Didžiosios kunigaikštystės dydžio, nutolintų ją nuo europos, padarytų neįmanoma arba apsunkintų jos ekspansiją azijoje. Be to, tuometė Rusijos visuomenė buvo įsitikinusi, kad baltarusių ir ukrainiečių žemių gyventojai yra didžiosios rusų tautos gentys, kurios kažkada tapo priklausomos nuo lenkų, o paskui pasidavė jų religinei ir ekonominei priespaudai. nuolaidos buvo neįmanomos.

Visiškai kitoks buvo daugumos lenkų požiūris. Vilniaus, naugarduko, Minsko ar Žytomyro apylinkės jiems buvo tokia pati tėvynė kaip ir Didžioji lenkija, Mažoji lenkija ar Mazovija. Jie nepastebėdavo ukrainiečių, baltarusių ar lietuvių tautinio gimimo, nes juos laikė „kaimo liaudimi“, tiktai kalbančia kitu dialektu. Matė tik lenkų kalbą vartojantį elitą: dvarininkus, inteligentiją ir dvasininkus. Nepaisant visko, mintys apie susitaikymą su Rusija ne visada buvo atmetamos. 1815 m., sutriuškinus napoleoną ir likvidavus Varšuvos kunigaikštystę, visuomenė beveik entuziastingai priėmė carą Aleksandrą I, lenkijos karalystės „atgaivintoją“. Tiktai vėliau despotiška savivalė, konstitucijos pažeidinėjimai, represijos ir slaptosios policijos savivaliavimas lėmė, kad atgijo antirusiškos ir nepriklausomybės tendencijos, kurios galutinai įsigalėjo įsiplieskus lapkričio sukilimui.

Pralaimėjęs sukilimas atgaivino ir sustiprino tautinius stereotipus. Rusų akyse lenkai tapo išdavikų, atsisakančių didžiadvasiškų nuolaidų, dažnai peržengiančių rusų valstybės interesus, tauta. lenkams rusai tapo tėvynės žudikais, brutalių represijų vykdytojais, tautinių tradicijų naikintojais. emigracijos po lapkričio sukilimo lyderiai, priklausomai nuo jų įsitikinimų, skelbė būtinumą kovoti su carine Rusija arba Rusija apskritai. Tą patį darė pogrindinių organizacijų nariai šalies viduje. Tiktai negausūs dvarininkijos ir aristokratijos atstovai, kaip wincentas krasińskis, buvo linkę ne tiek taikytis, kiek kolaboruoti. Tačiau realiai, užimdami aukštus postus lenkijos karalystės taryboje ar vyriausybinėse komisijose, jie buvo pasyvūs okupanto valios vykdytojai.

MAIŠTO PLITIMAS

Po Nikolajaus I mirties 1855 m. ir pralaimėjimo krymo kare imperija įžengė į reformų ir pertvarkos epochą. Sušvelnėjo cenzūra, ruoštasi panaikinti baudžiavą ir valstiečių priklausomybę (kas galutinai atlikta 1861 m. pavasarį), rengtos administracijos, teisenos ir armijos reformos. Įsiviešpatavo santykinė mokslinių, literatūrinių ir politinių diskusijų laisvė, gavo balsą nuosaikūs konservatoriai ir liberalai. Visi siejo viltis su jaunuoju imperatoriumi Aleksandru II, kuris santūriai rėmė reformavimo procesą.

Lenkų žemėse, kaip ir buvusios Žečpospolitos rytiniuose pakraščiuose, taip ir karalystėje, pokyčių buvo nedaug. Naujasis caras aiškiai paskelbė, kad jis čia tęs savo tėvo politiką. Bet pasirodė atodrėkio požymių. Buvo amnestuoti ištremti į sibirą senieji sukilėliai ir konspiratoriai, leista atidaryti Medicinos chirurgijos akademiją ir Žemės ūkio draugiją, kuri sutelkė daugumą dvarininkų. palengvinta išvykimo į užsienį tvarka. Alexis de Tocqueville’is atkreipė dėmesį, kad despotiška valdžia, kuri ryžtasi vykdyti reformas ir atsisako represijų politikos, rizikuoja sulaukti visuomenės įniršio, kuris ligi tol buvo brutaliai slopintas. Netir santykinė pasisakymų laisvė suteikia galimybę kritikuoti ir formuluoti reikalavimus, siekiančius daugtoliau, negu norėtų susisaistę su senuoju režimu lėtųpokyčių šalininkai. Tai aiškiai matėsi Varšuvoje ir lenkijos karalystėje mažų mažiausiai nuo 1860 m. vidurio. Studentai, jauni inteligentai ir kariškiai organizavo slaptus ratelius ir religinespatriotines manifestacijas, įt raukdami vis daugiau kitų visuomeninių grupių atstovų. Naujos procesijos su tautinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis, organizuotos istorinių metinių arbažinomų patriotų laidotuvių progomis, tapo politinio aktyvinimo mokykla. 1861 m. vasario 27 d. Varšuvoje, pilies aikštėje ir krokuvos priemiesčio gatvėje vykstant demonstracijai mūšio prie Grochuvo trisdešimtmečio proga, rusų kariuomenė iššovė salvę į minią ir nukovė penkis žmones. pirmą kartą po lapkričio sukilimo sostinės gatvėse buvo pralietas kraujas. Miestas, o netrukusvisa šalis kunkuliavo. Vietininkas Michailas Gorčakovas įspėjo carą apie galimą sukilimo įsiliepsnojimą.

Tuo tarpu peterburge buvo nutarta atmesti kara lystės dvarininkų ir aristokratų sluoksnių elito, kuriamvadovavo Andrzejus Zamoyskis, suformuluotus postulatus prijungti prie karalystės lietuvių–rusų žemes ir grąžinti 1815 m. konstituciją. Peterburge tai buvo pripažinta nerealiu dalyku. Svarbu buvo ir tai, kad nuosaikiuosius dvarų ir pramonės įmonių savininkus veikė radikalios gatvės nuotaikos. Kaip rašė Stefanas Kieniewiczius, jie tebebuvo kryžkelėje tarp taiky mosi ir revoliucijos, baimindamiesi ir kolaboruojančių su carine valdžia išdavikų vardo, ir rizikingo kelio sukilimo bei visuomeninių reformų link, kurį rodė užgimstančios „raudonųjų“ stovyklos vadovai. Ieškant lenkų pusėje partnerio, kuris panorėtų atstovauti su žiauriomis represijomis susietai nedidelių nuolaidų politikai, buvo pasirinktas Wielopolskis. Juolab irjis pats reiškė norą bendradarbiauti, nutaręs, kad išmušė jo valanda.

Grafas Aleksandras Wielopolskis, markgrafas Gonzaga Myszkowskis gimė 1803 m. kovo 13 d. Jispaveldėjo jau gerokai pašlijusią ordinaciją, kuriai priklausė derlingos žemės piečiau kelcų. Nuo 1813 m. mokėsi ekskliuzyvinėje Vienos teresiečių akademijoje, paskui studijavo teisę ir filosofiją Varšuvoje ir Getingene. Lapkričio sukilimo metu nacionalinė vyriausybė pasiuntė jį su diplomatine misija į londoną. Čia jis įsitikino, kad beprasmiška laukti pagalbos iš Vakarų, kurie neturi rimtesnių interesų Vidurio ir Rytų europoje ir baiminasi konflikto su galinga Rusija. nuo to laikojis tapo nuosekliu taikymosi su Romanovų imperijašalininku. Taip pat jis buvo protingas konservatorius, pasisakęs už ribotas visuomenines ir politines reformas išsaugant dominuojančią dvarininkijos padėtį. 1846 m. jis anonimiškai (nors netrukus autorystė tapo visuotinai žinoma) paskelbė garsų Lenkų bajoro laišką kunigaikščiui Metternichui. Tai buvo ištiki mybės Romanovams deklaracija, išsakyta ypač dramatišku momentu, po Austrų išprovokuotų kruvinų valstiečių riaušių Galicijoje, už ką wielopolskis priekaištavo laiško adresatui – austrijos kancleriui. Markgrafas pripažino Rusiją mažiau negailestingu okupantu, taip pat traktavo ją kaip atramą prieš socialinės re voliucijos, kuri jam buvo tolygi lenkiškumo pražūčiai, grėsmę. Susitarime, kurį jis siūlė carinei valdžiai (beje, niekieno neįgaliotas), kompromiso sąlygos nebuvo apibūdintos. wielopolskis nereikalavo grąžinti lenkijos karalystės autonomijos, tiesiogiai nekritikavo kariniopolicinio režimo nei cenzūros. pats jis buvo griežtos, bet teisėtos valdžios šalininkas. Taip pat apeliavo, gal ne iki galo nuoširdžiai, į slavų bendrystę, kuri sieja lenkus ir rusus, bei reiškė viltį, kad lojali lenkų valdinių pozicija atkurs caro pasitikėjimą. Tarp eilučių atsirado užuomina, kad tautiečiams galutinai atsisakius nepriklausomybės siekių, laiško autoriaus lauktų sėkminga ateitis. 1846 m. Peterburge markgrafo pasiūlymas buvo sutiktas tyla. Bet po 15 metų situacija vis dėlto buvo kitokia.

VALDŽIA IŠ CARO MALONĖS

Wielopolskį parėmė Gorčiakovas. Susitaręs su juo markgrafas pateikė projektą sudaryti lenkijos karalystės senatą (formuojamą paskyrimais, su įstatymų leidybos kompetencija), Valstybės tarybą ir renkamas gubernijų, pavietų ir miestų tarybas. Karo teismai turėjo būti panaikinti ir sudarytas aukščiausiasis teismas. Projekte taip pat atsirado planų apmokestinti činšu valstiečius, suteikti lygias teises žydams bei vėl atidaryti 1831 m. uždarytą Varšuvos universitetą. Pats markgrafas turėjęs gauti ministro postą ir imtis reformų įgyvendinimo.

Tokie toli siekiantys pokyčiai peterburgui buvo nepriimtini. Wielopolskio projektas buvo gerokai apkarpytas, iš pradžių Gorčiakovo, paskui Rusijos Ministrų komiteto ir galiausiai paties Aleksandro II. Galop liko tik menkas kompetencijas gavusi provincijų savivalda, senato atsisakyta. Wielopolskis tapo Vyriausybinės religijų ir visuomenės švietimo komisijos direktoriumi ir vienu iš administracijos tarybos narių. Jis atsidūrė rusų dignitorių – nuosaikiųjų liberalų ir kon servatorių, didžiavalstybinio kurso šalininkų bei vidaus politikos iš jėgos pozicijų šalininkų – tarpusavio ginčų ugnyje. Įsijungė į žaidimą nepaisydamas to, kad buvo izoliuojamas. Tautiečiai nuo pat pradžių negalėjo jam dovanoti, kad jis su niekuo nesikonsultavo ir siekė valdžios iš svetimų rankų. Beje, tas politinio užnugario neturėjimas buvo esminė riboto pasitikėjimo juo ir peterburge priežastis. Reikia pripažinti, kad markgrafas ne itin dėjo pastangų siekdamas visuomenės, net ir dvarininkų bei aristokratų elito, kuriam vis dėlto ir pats priklausė, paramos. ne be pagrindo jį vertino kaip išbujojusios puikybės ir arogancijos žmogų. Nedovanojo už iniciatyvą uždaryti opozicinę Žemės ūkio draugiją. Visuomeninė nuomonė dar kritiškiau žvelgė į jį už tai, kad liko prie valdžios net ir po nepaprastai kruvino susidorojimo su dar viena manifestacija 1861 m. balandžio 8 d., kai Varšuvoje buvo nukauta keliasdešimt, sužeista keli šimtai žmonių.

Tačiau kaip šis, taip ir kiti rusų tramdomieji žingsniai buvo bevaisiai. Visame krašte plito pogrindinė veikla, organizuojama ir plėtojama tvirtėjančios „raudonųjų“ stovyklos. Pradėjo rodytis slapta spauda. Pogrindžio laikraštėlyje „strażnica“ apie markgrafą buvo paskelbta tokia opinija: jis pakelė ministro portfelį nuo jo tautiečių krauju aplaistyto grindinio […] abejingai žvelgė, kaip bažnyčiose žudė jo tikėjimo brolius. Wielopolskis gali keršyti studentams, akiplėšiškai kalbėtis su tautiečiais, bet padlaižiauti Tėvynės engėjams ir tironams. Wielopolskis – išpuikęs prieš silpnuosius, žemas prieš nugalėtojus. Wielopolskis, kuris nenori Lenkijos nepriklausomybės, bet trokšta ją amžiams surišti su Maskva.

REFORMOS IR BANDYMAI ĮVEIKTI NACIONALINĮ JUDĖJIMĄ

Markgrafo pozicija buvo netvirta. Dauguma rusų generaliteto ir nemaža dalis įtakingų politikų nepageidavo nei nuolaidų „lenkų klausimu“, nei lenkų ant aukščiausių valdžios pakopų. Jiems priklausė Aleksandras Lüdersas, po Gorčiakovo mirties 1861 m. gegužės pabaigoje ėjęs vietininko lenkijos karalystėje pareigas. Jo konfliktas su wielopolskiu netrukus baigėsi tuo, kad markgrafas atsistatydino. 1861 m. rudenį markgrafą iškvietė į peterburgą. Ten jis atvyko svyravimų ir ginčų tarp proprancūziškos ir proprūsiškos orientacijos šalininkų metu. Kietų valdymo metodų lenkijos žemėse šalininkus diskretiškai rėmė prūsijos ambasadorius Rusijoje, vėlesnis „geležinis kancleris“ Otto von Bismarckas.

Wielopolskiui pavyko savo koncepcija patraukti, be kitų, Dmitrijų Bludovą, Valstybės tarybos ir Ministrų komiteto pirmininką. Jam palanki buvo ir dalis neformalios slavofilų, kurie, žinoma, buvo įsitikinę, kad pirmoje vietoje tarp slavų tautų turi būti rusai, grupuotės. Atskalai, siekusiai lenkų ir rusų susitaikymo, vadovavo caro brolis, didysis kunigaikštis konstantinas nikolajevičius. Diskusijos tęsėsi daug savaičių.

Tuo tarpu Varšuvoje ir karalystėje policija ir kariuomenė nesėkmingai stengėsi nuslopinti konspiracinį nacionalinį judėjimą. Nepaisant aklai smogiamų smūgių, „raudonųjų“ stovykla stiprino savo pozicijas, statydama pogrindinę lenkų valstybę. Dauguma lenkų valdininkų slapta bendradarbiavo arba bent simpatizavo sąmokslininkams. Kruvinas susidorojimas su religinėmispatriotinėmis manifestacijomis, bažnyčių profanacija ir dvasininkų areštai nuteikinėjo prieš rusų vyriausybę ir daugumą konservatorių bei politiškai abejingų pamaldžių žmonių.

Aleksandras II priėjo prie išvadų, kad eksperimento tvarka galima padaryti nuolaidų. Wielopolskiui pasiūlius buvo nutarta atskirti sprendimų priėmimo centrus. Vietininku ir rusų kariuomenės karalystėje vadu tapo didysis kunigaikštis konstantinas, civilinės valdžios viršininku – pats Wielopolskis. 1862 m. birželio 5 d. buvo paskelbti caro ukazai apie valstiečių činšavimą, žydų lygiateisiškumą ir visuomenės švietimą. Tai buvo iškilūs sprendimai. Pakeisdamas baudžiavą činšu markgrafas vylėsi, beje, nelabai pagrįstai, nuraminsiąs kaimą, nes valstiečiai vis atkakliau reikalavo suteikti jiems žemės nuosavybėn. Sulyginant žydų teises galima buvo tikėtis nemažos miesčionių ir buržuazijos grupės paramos. Pagaliau švietimo reforma, ypač Varšuvos universiteto, pavadinto Vyriausiąja mokykla, atidarymas 1862 m. lapkričio mėnesį teikė galimybes ugdyti savąją inteligentiją. Ji galėjo tikėtis postų reformuotoje administracijoje. esminis žingsnis buvo laikinas rusų karinių vadų savivalės apkarpymas.

Visa tai paskatino nuogąstauti „raudonųjų“ stovyklos vadovus, kurie kompromisą vertino kaip išdavystę ir veržėsi į sukilimą. Dabar jiems iškilo reali grėsmė, kad visuomenės elito atstovai pereis į taikytojų pusę. Kai kurie radikalūs „raudonieji“ nutarė panaudoti jėgą. 1862 m. liepos 3 d. siuvėjo pameistrys ludwikas Jaroszyńskis šovė į didįjį kunigaikštį konstantiną. Imperatoriaus brolis nuo pasikėsinimo beveik nenukentėjo. Rugpjūčio 7 d. Aleksandras Ryllis mėgino nušauti markgrafą, bet nepataikė. Po aštuonių dienų kitas jaunas pameistrys Janas Rzońca nesunkiai sužeidė jį durklu. Nuo to laiko wielopolskis beveik neišeidavo iš Brühlio rūmų, kurie buvo jo rezidencija. Lyg ir bandyta jį nužudyti. Pasikėsintojams po trumpo teismo proceso buvo skirtos mirties bausmės, o jų atminimui buvo parašyta proginių eilėraščių. Tuo tarpu apie wielopolskį Varšuvos kiemuose skambėjo dainuškos, perfrazuojant Jano kochanowskio išverstą 91 psalmę:

Kas pasirinks markgrafo globą
Ir atiduos jam visą širdį,
Gali sakyti – jį caras gina
Ir nesibaimint lenkų rankos.

Tokiomis aplinkybėmis wielopolskį parėmė tiktai nedaugelis dvarininkų, aristokratų, bankininkų ir kitų įtakingų asmenų. Dauguma, jeigu neatmesdavo taikymosi dėl įsitikinimų, baiminosi sąmokslininkų, jau tada klusnių nacionaliniam centro komitetui, arba laukė, kaip toliau pakryps įvykiai.

1862 m. rugsėjo viduryje wielopolskiui kilo mintis surengti neeilinį šaukimą į kariuomenę, tai yra organizuoti rekrūtų ėmimą. Tai turėjo būti atlikta pagal specialius sąrašus, daugiausia apėmusius miestų jaunimą, kurio didelė dalis buvo įsijungusi į pogrindžio veiklą. Varšuvoje tie sąrašai buvo rengiami visiškai tai, dalyvaujant vos keliems asmenims, tarp kurių buvo markgrafo sūnus zygmuntas. Beje, nežinomos turėjo likti tiktai pavardės asmenų, šaukiamų atlikti sunkios, daug metų trunkančios karinės tarnybos Rusijos gilumoje, nes markgrafas savo tikslų neslėpė. Teigiama, kad jis sakydavo: votis pritvinko ir ją privalu prapjauti. Sukilimą numalšinsiu per savaitę ir tada galėsiu valdyti.

Siekiant išvengti slapto nacionalinio judėjimo likvidavimo, nacionaliniam centro komitetui neliko kitos išeities kaip tik rekrūtų ėmimo momentu paskelbti sukilimo pradžią. Per anksti pradėta kova vis dėlto nesibaigė po savaitės, ji truko keliolika mėnesių.

MĖGINIMAS RASTI BALANSĄ

Sukilimo įsiplieskimas ir vyksmas buvo wielopolskio karjeros pabaigos pradžia. Jo įgaliotojai rusai greitai suvokė, kad tautiečiai markgrafo neremia. 1863 m. į kovą įsijungė „baltieji“. wielopolskio šalininkai Valstybės taryboje ir pavietų tarybose atsistatydino. Dėkingi jam už postus valdininkai iš esmės bendradarbiavo su tautiniu judėjimu. 1863 m. birželio 9 d. keli iš jų perdavė sukilėliams lenkijos karalystės centrinio iždo lėšas. Sužinojusį apie tai markgrafą neva ištiko nesunkus apopleksijos priepuolis. Rusijoje daugėjo nacionalistų ir konservatorių puolimų prieš palyginti liberalią karalystės valdžios sistemą. Pats wielopolskis buvo lyginamas su konradu wallenrodu ir kaltinamas dviveidiškumu ar mažų mažiausiai bejėgiškumu. Taip pat negailėta ir jį rėmusio (iki tam tikro laiko) didžiojo kunigaikščio konstantino.

Antroje birželio pusėje palūžęs ir ligotas markgrafas pasiprašė atostogų, kurios jam virto nuolatine dimisija. Rugsėjį pasitraukė ir konstantinas, kurio vietą užėmė grafas Fiodoras Bergas, taikęs žiauriausius sukilimo malšinimo būdus: kolektyvinę atsakomybę, mirties bausmes, kankinimus tardant (nors pagailint bajorų, jiems taikytas psichologinis spaudimas). Tik tokie metodai palaužė sukilėlių determinaciją, bet kovos ruseno iki 1864 m. pavasario; pavienių partizanų būrių susidūrimų su rusais pasitaikydavo dar ir po mirties bausmės Romualdui Trauguttui įvykdymo.

Į susitaikymą orientuota „Wielopolskio sistema“ patyrė pralaimėjimą. Bet reikia nepamiršti, kad 1863 m. pralaimėjo ir kitos lenkų politinės minties srovės: ir sukilimo, ir organinio pozityvaus darbo šalininkai. Bet esminė problema analizuojant markgrafo šansus vis dėlto yra peterburgo požiūris į jį. Rusijos valdžios sluoksniuose jis buvo traktuojamas daugių daugiausia kaip įrankis, kuriuo pasinaudojant lenkai bus nuraminti palyginti nedideliais kaštais. Tai patvirtina vietininkų lenkijos karalystėje korespondencija su caru.

Jeigu wielopolskis būtų užbėgęs už akių sausio sukilimui, ar tai reikštų reformų tęstinumą ir jo pozicijų tvirtėjimą? Gal vis dėlto ne. Jeigu liautųsi egzistavęs lenkų nacionalinis judėjimas, nebeliktų intereso, dėl kurio Rusija, siekdama susitaikymo, naudojosi – gana nenoriai – markgrafo paslaugomis. nacionalistinių ir centristinių tendencijų (iš dalies, bet ne tiktai, susijusių su „lenkų maištu“) įsigalėjimas nežadėjo nieko gero. Devintą dešimtmetį buvo panaikinti pabaltijo gubernijų savivaldos elementai. XX a. pradžioje atėjo eilė nubraukti suomijos autonomiją, nors suomiai net negalvojo apie antirusiškus sukilimus. Rusifikacija palietė ne tik lenkus, bet ir visas Romanovų imperijoje gyvenusias tautas.

Gal didžiausias kaltinimas markgrafui – kad jis ignoravo daugumos savo tautiečių pažiūras ir pozicijas. Iš tiesų jis veikė prieš tautos solidarumo frontą, dar daugiau – demonstratyviai ignoravo visuomenės nuomonę ir nesistengė pelnyti jos palankumo. Taip pastatė save kaip politiką į nepavydėtiną padėtį. Nors ir jis pats, ir jo tuometiniai ir vėlesni šalininkai jo koncepciją apibūdindavo kaip politinį realizmą, pamiršdavo, kad kolektyvinė sąmonė yra tokia pat reali kaip ir karinė jėga ir į ją būtina atsižvelgti net pačiose blaiviausiose politinėse kalkuliacijose.

Andrzejus Szwarcas, istorikas, Varšuvos Universiteto Istorijos Instituto bendradarbis, nagrinėja XIX a. politinę ir socialinę istoriją.

Czy Wielopolski miał szansę?

Andrzej Szwarc

Tytułowe pytanie można sformułować inaczej: czy w dobie powstania styczniowego lub w ogóle w XIX wieku istniały szanse na polsko-rosyjskie porozumienie, częściowe choćby zaspokojenie narodowych aspiracji? Nie ulega wątpliwości, że ówczesna Rosja nie zgodziłaby się na odrodzenie dawnej Polski w granicach z 1772 roku. Utrata terenów dzisiejszej Litwy, Białorusi i większości Ukrainy pozbawiłaby przecież państwo carów statusu mocarstwa, osiągniętego z takim trudem w XVIII wieku.

Utrata zachodnich prowincji imperium zredukowałaby Rosję do rozmiarów dawnego wielkiego księstwa Moskiewskiego, odpychałaby ją od Europy, uniemożliwiła lub utrudniła ekspansję w Azji. ponadto ówczesna rosyjska opinia publiczna głęboko wierzyła, że mieszkańcy ziem białoruskich i ukraińskich są szczepem wielkiego narodu rosyjskiego, który dostał się niegdyś pod polskie panowanie, a następnie podlegał uciskowi religijnemu i ekonomicznemu. Na ustępstwa nie było miejsca.

Zupełnie inny był punkt widzenia większości Polaków. Okolice Wilna, Nowogródka, Mińska czy Żytomierza były dla nich taką samą ojczyzną jak Wielkopolska, Małopolska czy Mazowsze. Nie dostrzegali początków narodowego odrodzenia Ukraińców, Białorusinów czy Litwinów, uznawanych za „lud wiejski”, tyle że mówiący osobnym dialektem. Widzieli tylko polskojęzyczne elity: ziemiaństwo, inteligencję i duchowieństwo.

Mimo wszystko myśl o ugodzie z Rosją nie zawsze była odrzucana. W roku 1815, po klęsce Napoleona i likwidacji Księstwa Warszawskiego, opinia publiczna niemal z entuzjazmem przyjęła cara Aleksandra I, „wskrzesiciela” Królestwa Polskiego. Dopiero później despotyczna samowola, łamanie konstytucji, represje i wszechwładza tajnej policji sprawiły, że odżyły tendencje antyrosyjskie i niepodległościowe, które zwyciężyły ostatecznie po wybuchu powstania listopadowego.

Przegrane powstanie ożywiło i umocniło narodowe stereotypy. W oczach Rosjan Polacy stali się narodem zdrajców, którzy odrzucają wspaniałomyślne ustępstwa, wykraczające nieraz poza granice rosyjskiej racji stanu. Dla Polaków Rosjanie zostali mordercami ojczyzny, wykonawcami brutalnych represji, tępicielami narodowych tradycji. Przywódcy polistopadowej emigracji, zależnie od przekonań, głosili potrzebę walki z Rosją carską lub Rosją jako taką. To samo czynili w kraju członkowie organizacji konspiracyjnych. Tylko nieliczni przedstawiciele ziemiaństwa i arystokracji, jak Wincenty Krasiński, decydowali się nie tyle na ugodę, ile kolaborację. Jednak w rzeczywistości, piastując pozornie wysokie funkcje w Radzie Stanu Królestwa Polskiego czy komisjach rządowych, byli biernymi wykonawcami woli zaborcy.

Narastanie buntu

Od śmierci Mikołaja I w 1855 roku i klęski w wojnie krymskiej imperium weszło w epokę reform i przebudowy. Zelżała cenzura, szykowano się do zniesienia poddaństwa i uwłaszczenia chłopów (co ostatecznie przeprowadzono wiosną 1861 roku), przygotowano reformy administracji, sądownictwa i armii. Zapanowała względna swoboda dyskusji naukowych, literackich i politycznych; do głosu doszli umiarkowani konserwatyści i liberałowie. Wszyscy wiązali nadzieję z młodym cesarzem Aleksandrem II, który ostrożnie wspierał reformatorskie poczynania.

Na ziemiach polskich, zarówno na kresach wschodnich dawnej Rzeczypospolitej, jak i w Królestwie, zmieniło się niewiele. Nowy car wyraźnie zapowiedział, że będzie tu kontynuował politykę swego ojca. Pojawiły się jednak oznaki odwilży. Dawni powstańcy i konspiratorzy zesłani na Syberię uzyskali amnestię; zezwolono na otwarcie akademii Medyko-Chirurgicznej i Towarzystwa Rolniczego, które skupiło większość ziemian. Łatwiej można było wyjeżdżać za granicę.

Alexis de Tocqueville zwrócił uwagę, że despotyczna władza, która decyduje się na reformy i wycofuje z polityki represji, naraża się na skutki społecznego gniewu, uprzednio brutalnie tłumionego. Nawet względna swoboda wypowiedzi umożliwia krytykę i formułowanie żądań idących znacznie dalej, niż chcieliby tego zwolennicy powolnych zmian, związani z dawnym reżimem. Widać to wyraźnie w Warszawie i Królestwie Polskim co najmniej od połowy 1860 roku. Studenci, młodzi inteligenci i wojskowi organizują tajne kółka i manifestacje religijno-patriotyczne, wciągając do nich coraz liczniejszych przedstawicieli innych grup społecznych. Kolejne procesje z narodowymi i kościelnymi chorągwiami organizowane z okazji historycznych rocznic albo pogrzebów znanych patriotów stają się szkołą politycznej aktywizacji.

Gdy 27 lutego 1861 roku w warszawie na pl. Zamkowym i Krakowskim Przedmieściu demonstrowano z okazji 30. rocznicy bitwy pod Grochowem, wojsko rosyjskie oddało salwę do tłumu, zabijając pięć osób. Po raz pierwszy od powstania listopadowego na ulicach stolicy polała się krew. W mieście, a niebawem w całym kraju, zawrzało. Namiestnik Michał Gorczakow ostrzegał cara przed możliwością wybuchu powstania.

Tymczasem w Petersburgu postanowiono odrzucić postulaty formułowane w kręgach ziemiańsko-arystokratycznej elity Królestwa, której przewodził hrabia Andrzej Zamoyski: przyłączenia do królestwa ziem litewsko-ruskich i przywrócenia konstytucji 1815 roku. W Petersburgu uznano to za nierealne. Istotne było też to, że umiarkowani właściciele majątków ziemskich i przedsiębiorstw przemysłowych pozostawali pod naciskiem radykalnych nastrojów ulicy. Jak napisał Stefan Kieniewicz, znajdowali się na rozdrożu między ugodą a rewolucją, obawiając się zarówno miana zdrajców kolaborujących z caratem, jak i ryzykownej drogi ku powstaniu i reformom społecznym, którą wskazywali przywódcy rodzącego się obozu Czerwonych. Szukając po stronie polskiej partnera, który zechciałby firmować politykę niewielkich ustępstw połączonych z surowymi represjami, sięgnięto po Wielopolskiego. Skądinąd i on sam zgłosił chęć współpracy, uznając, że nadszedł jego czas.

Aleksander hrabia Wielopolski margrabia Gonzaga Myszkowski urodził się 13 marca 1803 roku. Był dziedzicem mocno już nadszarpniętej ordynacji, obejmującej żyzne ziemie południowej Kielecczyzny. Od 1813 roku uczył się w ekskluzywnej Akademii Terezjańskiej w wiedniu; następnie studiował prawo i filozofię w warszawie i Getyndze. Podczas powstania listopadowego Rząd Narodowy wysłał go z misją dyplomatyczną do Londynu. Tu przekonał się, że nie sposób liczyć na pomoc Zachodu, który nie ma poważniejszych interesów w Europie Środkowo-Wschodniej i lęka się konfliktu z potężną Rosją. Odtąd stał się konsekwentnym zwolennikiem ugody z imperium Romanowów. Był również rozumnym konserwatystą, dopuszczającym ograniczone reformy społeczne i polityczne, z zachowaniem dominującej pozycji ziemiaństwa.

W roku 1846 opublikował anonimowo (choć niebawem autorstwo stało się publicznie znane) słynny List szlachcica polskiego do księcia Metternicha. Była to deklaracja wierności Romanowom, wypowiedziana w szczególnie dramatycznej chwili: po sprowokowaniu przez Austriaków krwawych rozruchów chłopskich w Galicji, co Wielopolski wypomniał adresatowi listu, austriackiemu kanclerzowi. Margrabia uznał Rosję za mniej bezwzględnego z zaborców; traktował ją też jako ostoję wobec groźby rewolucji społecznej, która była dlań równoznaczna z zagładą polskości. w ugodzie, którą przedstawiał caratowi (przez nikogo zresztą nieupoważniony), warunki kompromisu nie zostały określone. Wielopolski nie domagał się przywrócenia autonomii królestwa polskiego, nie krytykował bezpośrednio wojskowo-policyjnego reżimu ani cenzury. sam był zwolennikiem władzy surowej, ale praworządnej. odwoływał się też, chyba nie do końca szczerze, do słowiańskiej wspólnoty, która łączy Polaków i Rosjan, oraz wyrażał nadzieję, że lojalna postawa polskich poddanych przywróci zaufanie cara. Między wierszami znalazła się wzmianka, że w razie ostatecznej rezygnacji z dążeń niepodległościowych rodaków autora listu czekałaby pomyślna przyszłość. W 1846 roku w Petersburgu ofertę margrabiego pominięto milczeniem. 15 lat później sytuacja była jednak inna.

Władza z łaski cara

Wielopolskiego poparł Gorczakow. W porozumieniu z nim margrabia przedstawił projekt utworzenia w Królestwie Polskim senatu (pochodzącego z mianowania, mającego kompetencje prawodawcze), Rady Stanu i obieralnych rad gubernialnych, powiatowych i miejskich. sądy wojskowe miały być zniesione, powołany zaś sąd najwyższy. W projekcie znalazły się także plany oczynszowania chłopów, równouprawnienia Żydów oraz ponownego otwarcia zlikwidowanego w 1831 roku Uniwersytetu Warszawskiego. Sam margrabia miałby objąć stanowisko ministra i zająć się realizacją reform.

Tak daleko idące zmiany były nie do przyjęcia dla Petersburga. Projekt Wielopolskiego został znacznie okrojony, najpierw przez Gorczakowa, następnie przez rosyjski komitet Ministrów i samego Aleksandra II. Ostatecznie pozostawiono obdarzony znikomymi kompetencjami samorząd prowincjonalny, odrzucając senat. Wielopolski został dyrektorem Komisji Rządowej Wyznań Religijnych i Oświecenia Publicznego oraz jednym z członków Rady Administracyjnej. Znalazł się w ogniu sporów między rosyjskimi dygnitarzami – umiarkowanymi liberałami i konserwatystami, zwolennikami wielkomocarstwowego kursu oraz polityki wewnętrznej z pozycji siły. Przystąpił do gry, nie bacząc, że jest izolowany. Rodacy od początku nie mogli mu wybaczyć, że nie konsultował się z nikim, sięgając po władzę z obcego nadania. Skądinąd właśnie ten brak politycznego zaplecza był istotną przyczyną ograniczonego zaufania, które żywiono doń w Petersburgu. Trzeba przyznać, że margrabia niewiele czynił dla uzyskania społecznego poparcia, nawet ziemiańsko-arystokratycznej elity, do której wszak należał. Nie bez racji uznano go za człowieka o wybujałej dumie i arogancji. Nie darowano mu inicjatywy zamknięcia opozycyjnego Towarzystwa Rolniczego. Opinia publiczna jeszcze bardziej miała mu za złe pozostawanie u władzy nawet po niezwykle krwawym stłumieniu kolejnej manifestacji z 8 kwietnia 1861 roku, kiedy to w Warszawie naliczono kilkudziesięciu zabitych i kilkuset rannych.

Skądinąd zarówno ten, jak i następne rosyjskie kroki pacyfikacyjne nie przynosiły skutku. w całym kraju rozwijała się konspiracja, organizowana i rozbudowywana przez rosnący w siłę obóz Czerwonych. Zaczęła się ukazywać tajna prasa. W podziemnej gazetce „Strażnica” zamieszczono następującą opinię na temat margrabiego: podjął tekę ministerialną z bruku krwią jego rodaków oblanego […] patrzył obojętnie, jak w kościołach jego współwyznawców […] mordowano. Wielopolski mścić się może na studentach, hardo przemawiać do ziomków, a płaszczyć przed gnębicielami Ojczyzny i tyranami. Wielopolski – pyszny wobec słabych, niski wobec zwycięzców. Wielopolski, który nie chce niepodległości Polski, lecz na wieki pragnie ją związać z Moskwą.

Reformy i próba pokonania ruchu narodowego

Pozycja margrabiego była chwiejna. Większość rosyjskiej generalicji i niemała część wpływowych polityków nie życzyła sobie żadnych ustępstw w „kwestii polskiej” i żadnych Polaków na najwyższych szczeblach władzy. Należał do nich Aleksander Lüders, pełniący po śmierci Gorczakowa w końcu maja 1861 roku obowiązki namiestnika Królestwa Polskiego. Jego konflikt z Wielopolskim szybko doprowadził do złożenia przez margrabiego urzędu. Jesienią 1861 roku margrabia został wezwany do Petersburga. Trafił na czas wewnętrznych wahań i sporów między zwolennikami orientacji profrancuskiej i propruskiej. Rzeczników surowych metod rządzenia na ziemiach polskich wspierał dyskretnie ambasador Prus w Rosji, późniejszy „żelazny kanclerz” Otto von Bismarck.

Wielopolskiemu udało się przekonać do swoich koncepcji m.in. Dmitrija Błudowa, prezesa Rady Państwa i Komitetu Ministrów. Sprzyjała mu też część nieformalnego stronnictwa słowianofilów, którzy uważali naturalnie, że czołowe miejsce wśród narodów słowiańskich powinni zajmować Rosjanie. Przywódcą odłamu dążącego do polsko-rosyjskiego pojednania był brat cara wielki książę Konstanty Mikołajewicz. Dyskusje trwały przez wiele tygodni. W tym czasie w Warszawie i Królestwie policja i wojsko bezskutecznie starały się zdławić konspiracyjny ruch narodowy. Pomimo wymierzanych na oślep ciosów obóz Czerwonych umacniał pozycję, budując podziemne państwo polskie. Większość urzędników Polaków w tajemnicy współpracowała lub przynajmniej sympatyzowała ze spiskowcami. Krwawe tłumienie manifestacji religijno-patriotycznych, profanacja kościołów i aresztowania duchownych nastawiły przeciwko rosyjskiemu rządowi również większość konserwatystów oraz ludzi politycznie obojętnych, lecz pobożnych.

Aleksander II doszedł do wniosku, że w ramach eksperymentu należy pójść na ustępstwa. Na wniosek Wielopolskiego postanowiono rozdzielić ośrodki decyzji. Namiestnikiem i dowódcą wojsk rosyjskich w Kólestwie został wielki książę Konstanty, naczelnikiem rządu cywilnego – sam Wielopolski. 5 czerwca 1862 roku ogłoszono ukazy carskie o czynszowaniu chłopów, równouprawnieniu Żydów i wychowaniu publicznym. Były to decyzje doniosłe. Zamieniając pańszczyznę na czynsze, margrabia liczył na uspokojenie wsi, z niewielkim zresztą skutkiem, gdyż chłopi coraz powszechniej domagali się nadania im ziemi na własność. Zrównując prawa Żydów z resztą obywateli, można było liczyć na poparcie znacznej grupy mieszczaństwa i burżuazji. Wreszciee reforma szkolnictwa, zwłaszcza otwarcie w listopadzie 1862 roku w Warszawie uniwersytetu pod nazwą Szkoła Główna, umożliwiała kształcenie rodzimej inteligencji. Mogła ona liczyć na posady urzędnicze w zreformowanej administracji. Istotnym posunięciem było chwilowe ukrócenie samowoli rosyjskich dowódców wojskowych.

Wszystko to wzbudziło obawy przywódców obozu Czerwonych, którzy kompromis uważali za zdradę i parli do powstania. Teraz stanęła przed nimi realna groźba, że przedstawiciele elit społecznych przejdą na stronę ugodowców. Niektórzy radykalni Czerwoni postanowili użyć siły. 3 lipca 1862 roku czeladnik krawiecki Ludwik Jaroszyński strzelał do wielkiego księcia Konstantego. Brat cesarza wyszedł z zamachu prawie bez szwanku. 7 sierpnia Aleksander Ryll próbował zastrzelić margrabiego, ale chybił. Osiem dni później inny młody czeladnik Jan Rzońca zranił go lekko sztyletem. Odtąd wielopolski prawie nie opuszczał Pałacu Brühla, który był jego rezydencją. Podobno nawet tam usiłowano go zgładzić. Zamachowcy po krótkim postępowaniu sądowym zostali skazani na śmierć, a ich pamięci poświęcono okolicznościowe wiersze. O Wielopolskim śpiewano natomiast na warszawskich podwórkach, trawestując Psalm 91 w przekładzie Jana Kochanowskiego:

Kto się w opiekę odda margrabiemu
I całym sercem szczerze ufa jemu
Śmiele rzec może – mam obrońcę cara
Nie przyjdzie na mnie żadna polska mara.

W tej atmosferze wielopolskiego poparli tylko nieliczni ziemianie, arystokraci, bankierzy i inne wpływowe osobistości. Większość, jeśli nie odrzucała ugody z przekonania, lękała się spiskowców skupionych już wówczas pod rozkazami Komitetu Centralnego Narodowego lub czekała na dalszy rozwój wypadków.

W połowie września 1862 roku Wielopolski wpadł na pomysł przeprowadzenia nadzwyczajnego poboru do wojska, tzw. branki. Miała być zorganizowana na podstawie specjalnych list, obejmujących głównie młodzież miejską, w znacznej części zaangażowaną w konspirację. W warszawie sporządzano je w ścisłej tajemnicy, w kilkuosobowym gronie, z udziałem syna margrabiego Zygmunta. Poufne miały być zresztą wyłącznie nazwiska osób wyznaczonych do odbycia wieloletniej, ciężkiej służby wojskowej w głębi Rosji, bowiem margrabia nie ukrywał swych celów. Mawiał podobno: wrzód zebrał i rozciąć go należy. Powstanie stłumię w ciągu tygodnia i wtedy będę mógł rządzić.

Komitet Centralny narodowy nie miał innego wyjścia niż ogłoszenie wybuchu powstania w momencie branki, jeśli nie chciał likwidacji tajnego ruchu narodowego. Walka, rozpoczęta przedwcześnie, nie zakończyła się jednak po tygodniu, lecz po kilkunastu miesiącach.

Próba bilansu

Wybuch i trwanie powstania były początkiem końca kariery Wielopolskiego. Jego rosyjscy mocodawcy szybko się zorientowali, że margrabia nie ma poparcia rodaków. Wiosną 1863 roku Biali przyłączyli się do walki. Sympatycy wielopolskiego z Rady Stanu i rad powiatowych podali się do dymisji. Urzędnicy zawdzięczający mu stanowiska na ogół współpracowali z ruchem narodowym. 9 czerwca 1863 roku kilku przekazało powstańczemu kierownictwu zawartość kasy głównej Królestwa Polskiego. Na wieść o tym margrabia dostał podobno lekkiego ataku apopleksji. W Rosji mnożyły się ataki nacjonalistów i konserwatystów na względnie liberalny system rządów w królestwie. Samego wielopolskiego porównywano z Konradem Wallenrodem i oskarżano o dwulicowość lub przynajmniej nieudolność. Nie oszczędzano też wspierającego go (do czasu) wielkiego księcia Konstantego.

W drugiej połowie czerwca załamany i chory margrabia poprosił o urlop, który przekształcił się w trwałą dymisję. We wrześniu ustąpił również konstanty, którego miejsce zajął hrabia Fiodor Berg, stosujący najostrzejsze formy zwalczania powstania: odpowiedzialność zbiorową, karanie śmiercią bez sądu, tortury podczas śledztw (choć oszczędzano przy tym szlachtę, stosując wobec jej przedstawicieli presję psychiczną). Dopiero te metody złamały determinację powstańców, jednak walki tliły się do wiosny 1864 roku; pojedyncze starcia oddziałów partyzanckich z Rosjanami zdarzały się jeszcze po straceniu Romualda Traugutta.

Ugodowy „system Wielopolskiego” poniósł klęskę. Trzeba jednak pamiętać, że w 1863 roku przegrały też inne nurty polskiej myśli politycznej: powstańczy i organicznikowski. Kluczowym zagadnieniem przy analizie szans margrabiego jest jednak stosunek do niego Petersburga. W kołach rządzących Rosją traktowano go co najwyżej jako narzędzie, które powinno posłużyć do uspokojenia Polaków stosunkowo niewielkim kosztem. Potwierdza to korespondencja namiestników królestwa polskiego z carem.

Czy gdyby Wielopolski zapobiegł powstaniu styczniowemu, oznaczałoby to utrwalenie reform i umocnienie jego pozycji? Chyba jednak nie. Gdyby przestał istnieć polski ruch narodowy, przestałaby istnieć racja, dla której Rosja sięgnęła – i tak niechętnie – po ugodę i margrabiego. Wzrost tendencji nacjonalistycznych i centralistycznych (związany częściowo, ale nie wyłącznie, z „polskim buntem”) nie wróżył niczego dobrego. W latach osiemdziesiątych zniesiono elementy samorządu guberni bałtyckich. Na początku XX wieku przyszła kolej na przekreślenie autonomii Finlandii, mimo że Finowie nie myśleli nawet o antyrosyjskich powstaniach. Rusyfikacja dotknęła nie tylko Polaków, ale wszystkie narodowości zamieszkujące imperium Romanowów.

Chyba najważniejszym zarzutem przeciwko margrabiemu jest ignorowanie przezeń poglądów i postaw większości rodaków. Istotnie, wyłamał się z frontu narodowej solidarności, co więcej – demonstracyjnie lekceważył opinię publiczną i nie starał się o pozyskanie jej sympatii. Wystawił tym sobie jako politykowi złe świadectwo. Choć zarówno on sam, jak i jego ówcześni i późniejsi zwolennicy określali jego koncepcje mianem realizmu politycznego, zapominali, że zbiorowa świadomość jest tak samo realna jak siła wojskowa i że należy ją brać pod uwagę w najbardziej trzeźwych politycznych kalkulacjach.

Andrzej Szwarc, historyk, pracuje w Instytucie Historycznym Uniwersytetu Warszawskiego, zajmuje się dziejami politycznymi społecznymi XIX wieku

Sutuoktinių ginčai: lenkų ir lietuvių integracija bendrojoje Žečpospolitoje

Zbigniew Hundert

Liublino unija sukūrė iki tol susijusių, bet atskirų politinių vienetų – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – bendriją, nors abi šalys turėjo tam tikrų pretenzijų dėl sudarytos sutarties formos. Visų pirma nuo pat pradžių lietuviai kėlė rimtus nuogąstavimus, jausdami, kad bendrojoje Žečpospolitoje jų tėvynei atiteko prastesnė vieta, todėl jai gresia savo tapatybės praradimas. Taigi Karūnos ir Lietuvos santykiai federacinėje Žečpospolitoje priminė sutuoktinių ginčus: viena pusė bemaž kiekviename žingsnyje reikalavo lygios traktuotės nepriklausomai nuo to, ar jos priekaištai buvo pagrįsti.

Dabar norėčiau pateikti Gervazo ir Protazo dialogą iš Pono Tado: Karūna ir Lietuva, juk kaip jaunųjų pora, kuriuos sujungė Dievas, / velnias gi atskirti nori! / Dievas savo, velnias savo! Mokslinėje istoriografijoje lietuvių reiškiami lygaus traktavimo reikalavimai vadinami lietuvių partikuliarizmu, neretai tiesiog separatizmu. Vis dėlto tyrinėtojai iš esmės sutinka su tuo, kad Lietuva niekada nenorėjo palikti unijos, o taip formuluojami postulatai priminė politinį šantažą.

Pirmosiomis dekadomis po 1569 m. Liublino seimo Lietuvos santykį Karūnos atžvilgiu geriausiai parodo lenkų istoriko Henriko Lulevičiaus (Henryk Lulewicz) apibūdinimas – ginčų dėl unijos tąsa. Kitas tyrinėtojas Janušas Volinskis (Janusz Woliński) tvirtino, kad tuomet vyravęs priekaištų ir nesantaikos kupinas abipusio prisitaikymo laikmetis. Sudarius Liublino uniją Lietuva prarado politinę nepriklausomybę federacijos labui, kurioje pirmenybė visgi atiteko Karūnai. Nepaisant tam tikrų sistemų savarankiškumo – atskiras administravimas, kariuomenė, iždas ir teisė – lietuviai jautėsi nepakankamai įvertinti ir įsižeidę praradę didelę dalį teritorijų pietuose. Inkorporavus į Karūnos sudėtį Voluinę, Ukrainos vaivadijas ir Palenkę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotas žymiai sumažėjo; šis aktas privertė priešiškai unijos atžvilgiu nusiteikusius lietuvius pagaliau ją priimti.

Tai nereiškė, kad Lietuva iš karto su tuo susitaikė. Sumažėjusi teritorija turėjo įtakos svarstymams apie bendrą valstybę bei kėlė abejonių dėl stipresnio partnerio politinio ir ekonominio dominavimo. Jau pati lietuvių atstovybė seime – aukščiausiajame lenkų ir lietuvių valstybės valdžios organe (tarnautojų, einančių senatorių pareigas, vaivadijų ir pavietų deputatų, išrinktų vietinių seimelių, skaičius) buvo kuklesnė nei Karūnos. Šiuo atveju tik seime galiojanti vienbalsiškumo taisyklė galėjo garantuoti Lietuvai, kad jos balsas nebus užgožtas Karūnos daugumos.

Lietuviai ir karūnininkai („koroniažai“)

Iš esmės jau nuo Žygimanto Augusto mirties LDK aukštuomenė, kuri nebuvo vieninga ir konkuravo tarpusavyje, norėjo pasinaudoti bet kokia proga peržiūrėti uniją, bent jau interpretuoti jos nuostatas sau palankia forma. Svarbiausias lietuvių tikslas buvo teritorijos susigrąžinimas, o tai ketino realizuoti, elekcijos metu primesdami savo kandidatą į karaliaus sostą. To, kaip ir teritorijos ribų kaitos, jiems nepavyko pasiekti.

Lietuviai šaltai vertino trijų 1573–1587 metais išrinktų valdovų kandidatūras. Svarbiausia jų atžvilgiu laikoma trečioji, Zigmanto Vazos laimėta elekcija. Iš pradžių lietuviai ją boikotavo, tvirtindami, kad rinkimai prie Varšuvos vyko neteisėtai, todėl nepripažino nei Zigmanto Vazos, nei kitos politinės stovyklos karaliumi išrinkto atstovo Maksimiliano Habsburgo. Zigmantui įžengus į sostą (Jogailaičiui iš motinos pusės) lietuviai mainais už jo pripažinimą sulaukė atskiro civilinės ir baudžiamosios teisės kodekso, vadinamo Trečiuoju Lietuvos Statutu, galiojusiu nuo 1589 metų. Viena Statuto nuostatų skambėjo kaip unijos susitarimų kritika, nes uždraudė Karūnos gyventojams pirkti žemės sklypus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Žvelgiant iš lietuvių pozicijos tai buvo būtina, nes toks Karūnos gyventojams skirtas prieigos prie žemių apribojimas – ir atitinkamai prie valstybinių įstaigų – leido lietuviams išsaugoti savarankiškumą.

LDK piliečiai stengėsi kruopščiai laikytis tų nuostatų ir Zigmantas III gana greitai tuo įsitikino. 1591 metais Krokuvos vyskupu jis paskyrė ligšiolinį Vilniaus vyskupą kardinolą Jurgį Radvilą, o į laisvą vyskupijos postą pasirinko iš Karūnos kilusį Lucko vyskupą Bernardą Macejovskį. Šis sprendimas sukėlė lietuvių maištą, jo priežastis – nominanto lenkiška kilmė. Lietuvis Radvila Krokuvoje išsilaikė, nors svarbiausią vaidmenį čia suvaidino jo giminės turto ryšiai su Karūna ir Mažosios Lenkijos provincija (Radvilos valdė Šydloveco grafystę Sandomiero vaivadijoje ir Olykos ordinaciją Voluinėje); karūnininkas Macejovskis, neturėjęs panašių sąsajų su Lietuva, Vilniaus vyskupijai negalėjo vadovauti.

Trečioji Žečpospolitos provincija

1569 metais sukurta Žečpospolita turėjo tapti dualistine valstybe, tokia valdymo forma buvo ir Lenkijos Karalystėje, sukurtoje XIV amžiuje dviejų dėl pirmenybės besivaržiusių provincijų: Didžiosios ir Mažosios Lenkijų. Nors naujaisiais laikais tokia konkurencija jau nepriminė situacijos viduramžių pabaigoje, visgi siekiant pagerbti valstybingumo tradicijas stengtasi puoselėti Karūnos padalijimą, taigi kiekviena naujai prie karalystės prijungta teritorija iš karto buvo priskiriama prie vienos iš dviejų provincijų (pavyzdžiui, lietuvių teritorijos, 1569 metais prijungtos prie Karūnos, priskirtos Mažosios Lenkijos provincijai).

Įsigaliojus tokiai tvarkai Lietuva de facto tapo ne viena iš dviejų, bet trečia Žečpospolitos provincija, priversta laikytis vadinamojo alternato principo, taigi kiekvienai provincijai – Mažajai Lenkijai, Didžiajai Lenkija ir Lietuvai – teko teisė rinkti savo maršalką kas trečiame seime. Jeigu viename parlamento suvažiavime buvo išrenkamas asmuo iš Mažosios Lenkijos alternato, tai kitame rinkdavo iš Didžiosios Lenkijos, o dar kitame – iš Lietuvos. Faktišką padalijimą į tris valdas galutinai patvirtino Didysis Seimas paskutiniu lenkų ir lietuvių valstybės gyvavimo laikotarpiu. 1791 metais, vykdant generalinę administracinę reformą, Lietuva prarado savo valstybingumą, teisiškai tapdama viena iš trijų Žečpospolitos provincijų. Tokiu atveju Lietuvai teko teisė rinkti tiek pat deputatų, kiek rinko kitos provincijos (68). 

Taip pat LDK galėjo jausti nuoskaudą dėl seimų posėdžių vietos pasirinkimo. Unijos nuostatuose kaip seimų sušaukimo vieta buvo nurodyta Varšuva, vienas svarbiausių Mazovijos miestų, teritorija, dar XVI amžiaus pradžioje turėjusi atskirą valstybingumo statusą. Varšuvoje ir jos apylinkėse planuota rengti laisvąsias elekcijas ir jas lydinčius elekcinius seimus. Vienintelė šios taisyklės išimtis – tai karūnavimo seimų sušaukimo vietos paskyrimas. Tam buvo numatyta Krokuva, visų (pradedant nuo 1320 metų) karūnavimo iškilmių vieta. Taigi unijos susitarimai nenumatė lietuvių miestų kaip galimų bendrų seimų posėdžių vietos – nors iš pradžių Varšuva atrodė gana neutrali vieta, esanti tarpukelėje tarp dviejų valstybių sostinių.

Bėgant laikui Varšuva tapo Karūnos ir Žečpospolitos politinio gyvenimo centru, tačiau lietuvių aukštuomenė remdamasi alternato principu pradėjo reikalauti, kad kas trečias seimas vyktų LDK teritorijoje. Taigi šiuo atveju lietuviai siekė panašios pozicijos, kokią turėjo jų partneriai iš Karūnos. Tik 1673 metais Lietuvai, grasinančiai Karūnai nutraukti paramą kare su Turkija, buvo suteiktas pažadas, jog trečiasis seimas iš eilės – išskyrus elekcinius ir karūnavimo seimus – vyks jos teritorijoje (Gardine). Pagal šį nuostatą pirmasis seimas naujoje vietoje įvyko 1678 metais. Dėl didelių kelionės nepatogumų Gardinas daugeliui didikų pasirodė netinkamas ir tuomet šalį valdęs Jonas III apdairiai ieškojo preteksto kitą seimą perkelti į Varšuvą. Tokia situacija susiklostė jau 1685 metais, sukeldama aštrius lietuvių didikų protestus, paskatintus karaliui opozicinės Sapiegų giminės. Ieškant kompromiso, Varšuvoje sušauktam seimui suteiktas Gardino pavadinimas.

Taip pat Lietuva jautėsi nuskriausta Katalikų Bažnyčios struktūrų organizavimo atvejais. Ji neturėjo savo religinio centro, beveik visos LDK vyskupijos (Vilniaus, Žemaitijos, Livonijos ir 1611 metais įsteigta Smolensko vyskupija) buvo pavaldžios Gniezno arkivyskupijai. Bandymas sukurti vien Lietuvai skirtą religinį centrą baigėsi nesėkme. Todėl Katalikų Bažnyčia Lietuvoje daugiausia buvo veikiama dvasininkų hierarchų, kilusių iš Karūnos teritorijų. Ieškodamas lietuvių tapatybę stiprinančių elementų, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina pradėjo naudotis LDK primo titulu, sukeldamas suprantamą Gniezno akivyskupo pyktį. Pagaliau Vaina buvo priverstas atsisakyti primo posto. Jo sumanymą dar XVII amžiaus antrojoje pusėje bandė pakartoti vyskupas Jurgis Bialozoras, bet jo pastangos taip pat pasirodė bergždžios.

Istorikai mano, kad svarbiausias šių veiksmų tikslas buvo Vilniaus vyskupų noras išsikovoti pirmenybę lietuviškoje senato dalyje, o ne įsteigti naują metropoliją. Todėl šis sumanymas praėjus kuriam laikui vis grįždavo, pvz., 1773 metais jį pateikė vyskupas Ignotas Masalskis, bet, panašiai kaip ir prieš daugelį metų, bandymas buvo nesėkmingas. Iki Žečpospolitos egzistavimo pabaigos Katalikų Bažnyčios organizacija Lietuvoje buvo kontroliuojama Gniezno metropolitų.

Skirtumai

Iki tam tikro laiko bendroje Žečpospolitoje Lietuva išsiskyrė kanceliarine kalba, iki XVII amžiaus pradžios tai buvo rusėnų kalba (senoji baltarusių kalba). Ji buvo vartojama viešajame LDK gyvenime dar ilgai po Liublino unijos sudarymo. Tačiau lietuvių aukštuomenės ir šlėktos polonizacija buvo tokia stipri, kad jau XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje valstybės kanceliarijoje visuotinai buvo vartojama lenkų kalba. Norint pabrėžti lietuvių išskirtinumą gana ilgai bandyta išsaugoti rusėnų kalbą, bet 1697 metais galutinai nustota ją vartoti. Nuo tada lenkų kalba tapo oficialia kanceliarine kalba ir būtent ja lietuviai ketino toliau demonstruoti savo atskirą statusą. Ilgiau nei kalbą lietuvių visuomenė išsaugojo nuosavus pinigus. Tik 1717 metais Nebylusis seimas sulygino ir suvienodino Lietuvos bei Karūnos monetarinę sistemą.

Kova dėl Lietuvos lygybės išlaikymo Karūnos atžvilgiu nebuvo tokia ryžtinga didesnio finansavimo reikalaujančiose srityse – ypač gynyboje. Lietuva išsaugojo savo kariuomenę, tačiau, skirtingai nei Karūna, iki XVII amžiaus vidurio neturėjo nuolatinių sausumos padalinių. Bet jau nuo 1648 metų lietuvių kariuomenė veikė beveik nepertraukiamai, nors pagal įstatymus nuolatinė LDK kariuomenė buvo įsteigta tik Nebyliojo seimo 1717 metais priimtų aktų pagrindu. Lietuvos kariuomenės dydis keitėsi priklausomai nuo poreikių ir finansinių galimybių, bet įsitvirtino praktika, jog reikalui esant suorganizuodavo 1/3 Karūnos kariuomenės prilygstančių padalinių. Tokiu būdu lietuvių pulkai dažniausiai sudarydavo ketvirtadalį Žečpospolitos ginkluotų pajėgų.

Kartais buvo sunkoka atskirti lietuvių kariuomenę nuo Karūnos, pavyzdžiui, taip atsitiko XVII amžiaus pradžios konfliktų metu. Kare su Švedija Livonijos teritorijoje kariuomenę rėmė du iždai, jos gretose kovėsi tiek iš Karūnos, tiek iš Lietuvos mobilizuoti padaliniai. Būtent tokiems pulkams vadovavo lietuvių etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, 1605 metais nugalėjęs švedus Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje. Šiuo atveju verta pridurti, kad Livonija buvo abiejų Žečpospolitos sudedamųjų dalių paveldima žemės valda (lenas), todėl kėlė vienodą susidomėjimą tiek karūnininkams, tiek lietuviams.

Greta tam tikrų vienodinimo bandymų (taip pat karinio meno srityje) lietuviai stengėsi išsaugoti savo išskirtinį statusą, pavyzdžiui, nenorėjo, kad jų padaliniams vadovautų Karūnos paskirti etmonai. Ši taisyklė galiojo ir kitai pusei. Tik išimties tvarka 1621 metais visai Žečpospolitos kariuomenei vadovavo Chodkevičius. Karūna tuomet neturėjo savo vadų – didysis etmonas Stanislovas Žolkievskis žuvo prieš metus Cecoros mūšyje,
o lauko etmonas Stanislovas Konecpolskis buvo laikomas turkų nelaisvėje. Chodkevičius ėmėsi Karūnos didžiojo etmono pareigų, šlovingo Chotyno gynimo metu buvo tituluojamas Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu. Ši situacija buvo išskirtinė ir niekada daugiau nepasikartojo.

Kalbant apie Žečpospolitos gynybą ir apskritai apie karinį aspektą, lietuviai ir karūnininkai rėmė vieni kitus. Nors Karūna mažai padėjo Lietuvai 1655 metais ir dėl to beveik visa Didžioji Kunigaikštystė buvo okupuota Maskvos – jau 1660 metais lietuviai, gavę galingą Karūnos divizijos, vadovaujamos Stepono Čarneckio, paramą iškovojo daug pergalių, pvz., prie Polonkos. Po 13 metų lietuvių korpusas pasižymėjo narsa remdamas Karūnos didįjį etmoną Joną Sobieskį ir prisidėjo prie didžiosios pergalės su turkais Chotyno mūšio metu. XVII amžiaus antrojoje pusėje gana dažnai Karūnos gyventojai, daugiausia iš Mazovijos ir Palenkės, tarnavo lietuvių kariuomenėje, panašiai kaip lietuviai – Karūnos kariuomenėje. Kartais lietuvių didikai išlaikydavo privačius karinius dalinius abiejose Žečpospolitos kariuomenėse (pvz., Radvilos), tai vis labiau vienodino federacinę valstybę.

Apskritai LDK, nors ir turėjo priekaištų bei pretenzijų, nematė priežasčių nutraukti sąjungos su Karūna. Tokia grėsmė kilo tik kartą, kai 1655 metais Kėdainiuose Jonušas Radvila nutarė nutraukti santykius su Lenkija siekdamas Švedijos su unija. Bet jis neatstovavo lietuvių didikų ir šlėktos daugumai. Ko gero, taip pasielgė kilus pavojui visai lenkų ir lietuvių valstybei. „Du sutuoktinius“ brutaliai išskyrė tik padalijimų vykdytojai, neatsižvelgdami į šią santuoką sudarančių politinių tautų valią. Iki tos akimirkos, nors pasitaikydavo kivirčų (kartais gana rimtų), Lenkija ir Lietuva gyvavo santuokoje, galima sakyti – laimėje ir varge, kol „velnias“ jų neišskyrė.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

Ne tik su Lietuva, arba apie lenkų unijas viduramžiais

Rafał Jaworski

Keturis amžius trukusi lenkų-lietuvių unija, neabejotinas mūsų kontinento istorijos fenomenas, yra didžiausias unijos projektas, kurio dalyvė buvo Lenkija. Ši patirtis lėmė tolimesnių Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykių plėtrą.

XIII amžiaus pabaigoje feodališkai susiskaldžiusi Lenkija skendo pilietinio karo chaose, Piastų dinastijos kartos atkakliai kovojo tarpusavyje dėl žemių ir hegemonijos. Anuomet pagrindiniais varžovais šioje kovoje dėl sosto buvo Boleslovo Kreivaburnio palikuonys, svarbiausi iš jų – Pšemislas II, Henrikas (Gloguvo) iš Piastų Didžiosios Lenkijos atšakos ir Vladislovas Lokietka iš Kujavijos atšakos. Tarp varžovų vyravo tam tikra jėgų pusiausvyra – nė vienas negalėjo primesti savo viršenybės kitiems.

Konfliktu tarp Piastų nusprendė pasinaudoti čekų valdovas Vaclovas II. Užpuolimo pretekstu, pridurkime – išskirtinai abejotinu, buvo neva paveldėtos teisės į lenkų žemes, kurios turėjo atitekti Pšemislidams iš motinos pusės – Lokietkos įbrolio Lešeko Juodojo, mirusio 1288 metais, žmona buvo Agripina, Vaclovo teta. Vien šių giminystės ryšių pagrindu čekų valdovas manė turintis teisę kištis į Lenkijos vidaus reikalus.

Lenkų-čekų unija, arba kaip karalius Vaclovas suvienijęs Lenkiją

Vaclovo pasirodymas kardinaliai pakeitė ligšiolinę jėgų struktūrą. Visų pirma karalių rėmė jo domeno galia. Kaip žinoma, Čekijos Karalystė buvo priklausoma nuo vokiečių imperatorių, bet dėl gudraus Pšemislo politikos ir sidabro kasyklų tapo svarbiu žaidėju Europos šachmatų lentoje. Jo pirmasis sėkmingas ėjimas buvo Silezijos kunigaikščių – Kazimiero Bytomskio (1289 metais) ir jo brolių Boleslovo I Opolskio, MieškoCiešinskio (1291 metais) ir Pšemislavo Raciborskio (1292 metais) – pavertimas savo vasalais. Taip pat Vaclovas užvaldė Krokuvos žemę, pasinaudodamas 1291 metais Litomišlyje išduota privilegija Mažosios Lenkijos luomams (riteriams, miestiečiams ir dvasininkams), kurioje, mainais už jo pripažinimą valdovu, paviešinti įsipareigojimai, kad naujasis valdovas neįves naujų mokesčių bei patvirtins ankstesnes privilegijas. Neturėdamas šansų apsiginti nuo čekų padalinių, 1292 metų rugpjūčio mėnesį Lokietka pripažino Vaclovo valdžią, skirdamas karaliui vasalo duoklę iš sau pavaldžių Seradzo, Lenčicos ir Bresto žemių. Taip pat Vaclovo vasalu tapo Mazovijos kunigaikštis.

Tik Didžiosios Lenkijos valdovas Pšemislas II nepripažino Vaclovo viršenybės, be to, pralenkė monarchą ir 1295 metais, gavęs popiežiaus sutikimą, karūnavosi Lenkijos karaliumi. Atrodė, kad netrukus kils karo konfliktas, bet tokios grėsmės išvengta. 1296 metų vasario 8 dieną Pšemislas II buvo nužudytas, tikriausiai pakursčius Brandenburgo markgrafams. Jo mirtis atvėrė Vaclovui kelią Lenkijos karūnos link. Prieš atsisėsdamas į Krokuvos sostą, 1297 metais, sutikus imperatoriui, Pšemislidas vainikavosi Čekijos karaliumi ir išvarė Vladislovą Lokietką (šiam atsisakiusduoti duoklę) iš šalies, pasiglemždamas jo domeno pareigas. Vaclovo rankose atsidūrė pagrindinės Lenkijos provincijos: Mažoji Lenkija, Didžioji Lenkija, Bresto Kujavija, Seradzas, Lenčica, Gdansko Pomeranija, o Inovroclavo ir Dobrynės kunigaikščiai pripažino jo viršenybę.

Pagaliau 1300 metų rugsėjo mėnesį Gniezno katedroje Vaclovas II buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Tokiu būdu buvo inicijuota personalinė unija, jungianti Čekiją ir Lenkiją. Vaclovo valdžios Lenkijoje teisėtumą įtvirtino karaliaus santuoka su Elžbieta Ryksa, vienintele Pšemislo II dukra.

Lenkų žemių centralizavimo apogėjumi Pšemislų pastangomis tapo 1301 metais Vaclovo regento valdos Silezijos kunigaikštijose – Svidnicos, Javoro, Vroclavo ir Legnicos teritorijose. Tai reiškė, jog jo rankose atsidūrė visos lenkų žemės, išskyrus Henriko III (Gloguvo) valdas.

Taika karalystėje

Remdamiesi šaltinių duomenimis, galime teigti, kad tuomet aukštuomenė pagaliau atsikvėpė. Vaclovo karūnavimas užbaigė niokojantį pilietinį karą, įsivyravo trokštama taika. Buvo užbaigtas beveik visų lenkų žemių suvienijimas, kurio negalėjo įvykdyti tarpusavyje nesutariantys Piastų dinastijos atstovai. Lenkijoje Vaclovo valdymo metu
į apyvartą buvo paleista čekų sidabro moneta grašiai, paspartinę ekonomikos plėtrą ir prekybą. Du šimtmečius grašis buvo piniginis atsiskaitymo vienetas lenkų teritorijose.

Tvarkos ir gerovės įvedimo šalyje lūkesčiai pasiteisino. Deja, tai buvo čekų (t. y. svetimųjų) tvarka ir gerovė. Vaclovas II, siekdamas operatyviai valdyti valstybę,pagal savo ankstesnį principą pašaukė naujuosius, vien monarchijai pavaldžius tarnautojus – seniūnus. Deja, naujas tarnybas paskyrė svetimiems – čekams ir vokiečiams – tuo sukeldamas visuotinį nepasitenkinimą. Taip pat artimiausioje Vaclovo II aplinkoje trūko lenkų pavaldinių, monarchas pasitikėjo vien vyskupais: Krokuvos vyskupu Jonu Muskata, Vroclavo vyskupu Henriku iš Vežbno bei kunigaikščiu Boleslovu I Opolskiu.

Vaclovo politika kėlė vis didėjantį lenkų pavaldinių pyktį. Augo neapykanta čekų valdžiai ir kartu parama išvytajam Vladislovui Lokietkai. Svarbiausia, kad pastarasis galėjo tikėtis kaimynų paramos, kurie, matydami milžiniškosVaclovo valdomosčekų-lenkų-vengrų teritorijos galybę, stengėsi nusilpninti Pšemislidų dinastijos atstovo poziciją. Lengvesnis ir, be abejo, veiksmingiausias valdžios destabilizavimo būdas buvo jo politinių priešų rėmimas. Pasirinkęs tokią strategiją 1304 metais Lokietka, pasinaudodamas Haličo kunigaikščių pagalba, grįžo į Lenkiją ir pradėjo regzti koaliciją prieš Vaclovą. Laikui bėgant jam pavyko įgyti savo giminaičių, valdančių Kujaviją ir Mazoviją, paramą.

Piastas vėl soste

Vaclovas nespėjo susidoroti su maištininkais – mirė 1305 metų birželio 21 dieną. Valdžią perėmė vienintelis vyriškosios lyties įpėdinis, ilgiau už tėvą gyvenęs 16-metis Vaclovas III. Pastarojo valdymas taip pat truko trumpai – buvo nužudytas 1306 metų rugpjūtį, rengdamasis galutinai sutriuškinti Vladislovą Lokietką bei jo šalininkus. Paskutiniojo Pšemislido mirtis Čekijoje sukėlė sąmyšį, leidusį Vladislovui sustiprinti savo poziciją ir pasiekti karaliaus karūną.

Būsimų politinių lenkų aukštuomenės kartų istorinėje sąmonėje trumpos, vos šešerius metus trukusios, unijos su Čekija laikmetis paliko gilius pėdsakus. XIV amžiaus pradžioje buvo peržengtas savotiškas mentaliteto Rubikonas, leidęs kitoms valdančiųjų kartoms savo politiniuose planuose numatyti kaimyninės šalies valdovo pagrobimą ir unijos pasirašymą. Pšemislidų valdymą galima traktuoti pirmu tokiu sėkmingu sprendimu. Taip pat pridurkime, kad Litomišlio privilegijos paskelbimas įrodė, kad svetimas valdovas suteikia galimybę sustiprinti luomų (pirmiausia riterių ir dvasininkų) poziciją karaliaus valdžios nenaudai. Jų atstovai suprato, kad gali parduoti savo paramą už luomines privilegijas.

Nors riteriai (šlėktos) sugebėjo aprobuoti svetimą karalių, taip neatsitiko jo tarnautojų atžvilgiu. Rengiant kitų unijų projektus šlėktos siekė gauti iš karaliaus patikimų garantijų, kad savo lenkų dvare negyvens apsupti svetimšalių ir kad centrines bei vietines tarnybas užims tik vietiniai gyventojai.

Pirmoji lenkų-vengrų unija

Kitos unijos patirties lenkų valdančioji aukštuomenė įgijo dar XIV amžiuje. Šimtmečio viduryje Kazimieras Didysis sudarė su vengrų karaliumi Karoliu Robertu sutartį, jog, mirus Kazimierui ir jam nepalikus sosto įpėdinio, Lenkijos sostas atiteks Angevinams, tiksliau sakant – Karolio Roberto sūnui Liudvikui. Sudaryti šią sutartį lenkų monarchą privertė politiniai interesai – jam primygtinai rūpėjo gauti vengrų sutikimą tokiai sutarčiai, kurios pagrindu būtų įmanomas Haličo Rusios prijungimas prie Lenkijos Karūnos.

Rengiant sutartį jos vykdymas atrodė itin miglotas – lenkų karaliui dar nebuvo sukakę nė 30 metų. Bet situacija pasikeitė – po 15 metų Kazimierui mirusir nepalikus įpėdinio, 1370 metų lapkričio 17 dieną Liudvikas Vengras karūnavosi Lenkijos karaliumi. Tokiu būdu lenkų-vengrų personalinė unija tęsėsi 12 metų – iki Liudviko mirties.

Savo valdymo metu Liudvikas Lenkijoje lankydavosi retai. Jis valdė milžinišką teritoriją, besidriekiančią iki Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų, aktyviai dalyvavo Europos politikoje, bet mažai domėjosi Lenkijos reikalais. Karaliaus vardu iš Krokuvos šalį valdė valdovo skirti regentai. Vargu ar šis sprendimas buvo geras, nes jų kompetencijos buvo ribotos, apimdavo vien aktualų valdymą, tuo tarpu ilgai laukė svarbiausi, vien karaliaus spręstini reikalai.

Unijos su vengrais gyvavimo metu regento valdžia atiteko Liudviko motinai ir Kazimiero Didžiojo seseriai Elžbietai Lokietkaitei. Lenkai jai buvo palankūs, tačiau pasipriešinimąsukėlė su valdove į Krokuvą atvykę vengrai. Tarpusavio nesantaika sprogo 1378 metų gruodžio pradžioje – ginčas dėl šieną gabenančio vežimo tapo didelių riaušių akstinu, tuomet žuvo 160 vengrų. Krokuvos įvykiai parodė tarpusavio nesusipratimų mastą.

Liudvikas nesulaukė vyriškosios lyties įpėdinio ir suprato šlėktos paramos būtinybę tam, kad ateityje viena iš jo dukterų galėtų vainikuotis lenkų karūna. Jis pasinaudojo Vaclovo II pavyzdžiu ir šlėktą „papirko“: kaina tapo 1374 metų rugsėjo 17 dieną Košicės bajorams suteikta generalinė privilegija. Liudvikas praktiškai panaikino arba stipriai sumažino šio luomo mokesčių įsipareigojimus, kartu garantuodamas įtaką teisėtvarkos ir valdovo rinkimų srityse. Naujosios privilegijos pasekmė buvo žymus karalystės iždo įplaukų (surinktų mokesčių) sumažėjimas ir šlėktos vaidmens sustiprėjimas valstybės valdymo procese. Dėl dinastinių interesų Liudvikas Vengras smarkiai nusilpnino iždą ir paaukojo karaliaus valdžios poziciją ir autoritetą Lenkijoje. Tai buvo svarbi pamoka šlėktai: svetimas valdovas – tai galimybė išplėšti iš monarcho rankų tolimesnes prerogatyvas ir platesnes būsimas luomines privilegijas. 

Pirmoji lenkų-vengrų unija šlėktos gretose įtvirtino įsitikinimą, jog svarbiausia gauti garantijas, kad tarnybos bus paskirtos vietiniams, užkertant kelią svetimšalių dominavimui. Taip pat tai parodė, koks svarbus buvo monarcho buvimas šalyje – jo valdžios perleidimas vietininkams neužtikrindavo patikimo valstybės reikalų tvarkymo. Pagaliau šlėkta pastebėjo, kad karaliaus karūna gali pavirsti patraukliu derybų, kuriose riterių luomas tampa visaverčiu dalyviu, objektu.

Antroji lenkų-vengrų unija

Trumpiausia Lenkijos sąjunga su kita valstybe buvo antroji lenkų-vengrų unija. Jos trukmė – vos ketveri metai: nuo lenkų karaliaus Vladislovo vainikavimo Vengrijos karaliumi 1440 metais iki jo mirties Varnos mūšio lauke 1444-aisiais. 

Vengrai išrinko Vladislovą karaliumi ieškodami valdovo, kuris taptų patikimu sąjungininku kare su žygiuojančia per Balkanus turkų galybe. Tuo tarpu Mažosios Lenkijos didikams su įtakingu Krokuvos vyskupu Zbignevu Olesnickiu priešakyje unija su Vengrija suteikė galimybę sustiprinti Lenkijos vaidmenį tarptautinėje arenoje ir surasti sąjungininką priešų akistatoje. Svarbios buvo ideologinio pobūdžio priežastys – besibraunančių turkų sulaikymas ir Jogailaičių dinastijos šlovės sustiprinimas.

Pirmą kartą Lenkijos valdovas tapo svetimos šalies karaliumi. Dėl gresiančio iš pietų pavojaus karalius Vladislovas bus priverstas nuolat gyventi už Lenkijos ribų, todėl kilo poreikis įsteigti pavadavimo pareigas. Šaliai valdyti skiriami monarcho vietininkai. 

Vladislovas įžengė į sostą šalyje, kamuojamoje pilietinio karo tarp Jogailaičių šalininkų ir priešų, norinčių išlaikyti Vengriją iki šiol valdžiusių Habsburgų pozicijas. Visa tai vyko turkų antpuolių metu. Iš tiesų situacija reikalavo, kad naujasis karalius nuolat būtų Vengrijoje. Susitelkimas į vidinius konfliktus ir karo žygiai prieš turkus kainavo brangiai. Vladislovas dažnai sėmėsi iš lenkų iždo, o jam ištuštėjus, pradėjo dideliu mastu užstatinėti karališkąsias valdas. Visa tai kartu su pakrikusia vidaus tvarka dėl karaliaus nebuvimo šalyje kėlė Lenkijoje vis didesnį pasipriešinimą. Taip pat tragiška Vladislovo valdymo Vengrijoje baigtis, vadinamoji Varnos katastrofa, aiškiai parodė, kad unijos pasekmės ne visada būna teigiamos.

Antrosios unijos su vengrais balansas pasirodė neigiamas: karaliaus mirtis, iždo ištuštėjimas, chaosas ir vidinės disciplinos stoka. Sunku rasti šios sąjungos su vengrais teigiamų bruožų, galbūt vienintelis būtų lenkų-vengrų ginčų dėl teritorijų ir konflikto dėl kunigaikštijų (Moldavijos ir Valakijos), esančiųprie Dunojaus,nuslopinimaskeleriems metams.

Lenkų unijos, likusios Lenkijos Karalystės Karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjungos šešėlyje, truko tik 20 metų. Bet jų patirtis giliai įsirėžė į lenkų politinio elito sąmonę ir lėmė vėlesnius sprendimus.

Lenkų ir lietuvių unija iki viduramžių pabaigos

Jarosław Nikodem

Tiesą sakant, lenkų ir lietuvių unijos sudarymą lėmė palankus aplinkybių susiklostymas. Ši sąjunga pasirodė esanti tokia stabili ir veiksminga, kad, nepaisant tam tikrų evoliucijos pokyčių, išliko kelis šimtmečius.

Prisiminkime šių įvykių priešistorę. Po Liudviko Angevino mirties Lenkijos karaliumi (ne karaliene) tapo valdovo duktė, jaunutė Jadvyga Angevinaitė. Bendra lenkų ir vengrų monarchija iširo, o Lietuvą tuo metu valdė subrendęs, patyręs ir nevedęs kunigaikštis Jogaila. Lenkų didikai, globojantys nepilnametę valdovę, būtinai norėjo surasti jai vyrą, kuris visam laikui apsigyventų Lenkijoje ir pats valdytų šalį. Anksčiau, Liudviko valdymo laikotarpiu, jį pavadavo lenkų didikų grupė, o tai laikui bėgant akivaizdžiai nusilpnino valstybę. Tuo tarpu Jogaila galėjo tikėtis karūnos ir Lenkijos paramos, reikalingos savo pozicijos įtvirtinimui Lietuvoje, bei rasti sąjungininkę Kryžiuočių ordino keliamo pavojaus akivaizdoje. Tačiau būsimos jungtuvės turėjo sąlygą: didysis kunigaikštis Jogaila privalėjo priimti krikštą ir pakrikštyti savo pavaldinius.

Atrodo, jog abi pusės sudarė susitarimą, kurio sąlygos nebuvo išdėstytos raštu. Jeigu taip būtų nutikę, privalėjo išsisaugoti – juk išliko visi vėlesni lenkų ir lietuvių unijų teisiniai aktai. Iš tiesų buvo surašytos tik ikivedybinės sutarties sąlygos akte, pasirašytame didžiojo kunigaikščio Krėvoje 1385 metais. Už Jadvygos ranką (iš tiesų Lenkijos sostą) pastarasis žadėjęs priimti krikštą ir įsipareigojęs paleisti lenkų belaisvius, apmokėti žalą Vilhelmui Habsburgui, su kuriuo anksčiau Liudvikas Angevinas planavęs sutuokti Jadvygą, atgabenti į Lenkiją savo iždą, atgauti prarastas Lenkijos ir Lietuvos teritorijas bei lietuvių žemes applicare su Karūna. Negalima sutikti su istoriografų nuomonėmis, neva pavartotas žodis applicare reiškė Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos sudėtį ar tokio pobūdžio norą. Anuomet Lenkijos pozicija nebuvo tokia stipri, kad galėtų kelti tokią sąlygą, o Lietuvos nebuvo tokia prasta, kad su tokia sąlyga sutiktų. Unijos esmė glūdėjo kitur.

Kuo turėjo tapti unija

Lenkų didikai atstovavo Lenkijos Karalystės Karūnai. Dėl Jadvygos jauno amžiaus jų teisės buvo laikinai praplėstos, bet jie natūraliai negalėjo prilygti teisėtam valdovui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Įsidėmėtina, jog XIV ir XV amžiais valstybės sąvoka dar nebuvo žinoma, galutinai ji buvo suformuluota tik XVI šimtmetyje. Viduramžiais valstybę tapatindavo su valdovu ir dinastija, iš kurios jis buvo kilęs. Po karūnavimo Jogailai teko tapti nauju valdovu ir dinastijos kūrėju, valdančiu Lenkiją panašiai kaip kadaise Piastų dinastija. Monarchas privalėjo rūpintis savo naujais pavaldiniais ir jam patikėta šalimi, o mainais gavo ištikimą tarnų būrį: politinis elitas jam patardavęs ir rėmęs jo sprendimus, taip vykdydamas karaliaus (faktiškai valstybės) politiką. Lenkijos ir Lietuvos sąjungos esmė buvo bendrų abiejų šalių problemų sprendimas bendradarbiavimo keliu (visų pirma santykiai su kryžiuočiais), bei kartu buvo laikomasi nesikišimo į partnerės vidaus reikalus principo. Lietuviai nedalyvavo Lenkijos vidaus politikoje, o lenkai nesikišo į Lietuvos valdymą Jogailai atvykus į Krokuvą.

Naujoji politinė santvarka (tam tikra prasme ir struktūra), susiklosčiusi lenkų didikams sutarus su Jogaila, buvo grindžiama taisykle: didysis kunigaikštis, perimdamas valdžią Lenkijoje, ne tik nepraranda savo paveldėtų teisių Lietuvoje, bet ir su niekuo jomis nesidalija – net su kitu Lenkijos karaliumi Jadvyga. Tą paliudija Gediminaičių pagarbos aktai, skirti savo valdovui, tapusiam Lenkijos karaliumi. Stengdamasis nesusilpninti savo valdžios Jogaila nepaskyrė naujojo didžiojo kunigaikščio, galinčio jį pavaduoti LDK. Valdė savarankiškai, o tikrą brolį, Trakų kunigaikštį Skirgailą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo (Jogaila buvo gana nepatiklus), paskyrė tik vietininku. Tiesą sakant, Skirgaila gavo plačius įgaliojimus, bet nebuvo savarankiškas, o juolab nepriklausomas valdovas. Tai reiškė, kad politinė karaliaus programa, iš anksto gavusi lenkų didikų pritarimą, numatė visišką Lietuvos nepriklausomybę Lenkijos atžvilgiu ir amžinosios lenkų ir lietuvių sąjungos (vartoju šią sąvoką vien perkeltine prasme), kurią turėjo užtikrinti naujai Lenkijoje kuriama dinastija, įsteigimą. Be abejo, minima nepriklausomybė neturėjo tokios reikšmės, kokia jai buvo suteikta naujaisiais amžiais. XIV ir XV amžių sankirtoje tai reiškė tik tiek, kad Lietuva ir toliau buvo pavaldi vien savo didžiajam kunigaikščiui, nes šis buvo jos valdovas paveldėjimo tvarka.

Jogaila ir Vytautas

Tik toks Krokuvoje 1386 metais vykusio Vladislovo Jogailos karūnavimo pasekmių aiškinimas leidžia suprasti, kodėl iki 1401 metų unijos sąlygos nebuvo patikslintos, surašytos ir patvirtintos antspaudais. Tiesiog nebuvo tokios būtinybės. Ateityje Jogailos ir Jadvygos sūnus po tėvo mirties turėjo natūraliu ir neginčijamu būdu perimti valdžią Lenkijoje kaip abiejų visateisių lenkų karalių ir Lietuvoje kaip Jogailos paveldėtų teisių palikuonis. Istorijoje spėlioti yra gana pavojinga, bet galima truputį rizikuojant suformuluoti tezę, kad jeigu viskas būtų vykę pagal planą, Lenkiją ir Lietuvą galėjo susieti patvari sąjunga be nereikalingų ir pražūtingų konfliktų, o Jogailaičiai savo vaidmeniu prilygtų Habsburgų dinastijai.

Deja, atsitiko kitaip. Jogailos valdymo metu karaliaus programa žlugo dėl aktyvios kunigaikščio Vytauto veiklos. Lenkijos karaliaus pusbrolis, su Kryžiuočių ordinu susivienijęs prieš giminaitį, nesiėmė kovos dėl Lietuvos (valstybės) nepriklausomybės ar savarankiškumo, nes dar nepažinojo tokio mąstymo būdo. Maištavo prieš valdovą vadovaudamasis savo asmeniškais dinastiniais interesais. Norėjo atgauti tėvoniją siauresne šio termino prasme (Trakų kunigaikštystę) ir platesne (didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje, kurią kelerius metus trumpam teko vykdyti kunigaikščiui Kęstučiui). Greta kryžiuočių, besidžiaugiančių kiekvienais neramumais Lietuvoje, tarp Vytauto sąjungininkų atsirado buvę Kęstučio šalininkai, nepripažįstantys Jogailos viršenybės, o tuo labiau Skirgailos kaip vietininko. Kai jau atrodė, kad situacija tapo beviltiška – kryžiuočiai nesugebėjo įvesti Vytauto į Vilnių, o Skirgaila neturėjo pakankamai jėgų su juo susidoroti – karalius nutarė pakoreguoti išankstinį planą. Siekdamas savo tėvynės, niokojamos besitęsiančių pilietinių karų, gerovės nusprendė susitaikyti su Vytautu.

Jogaila atitraukė Vytautą nuo kryžiuočių (gan įspūdingu būdu), mainais pažadėdamas vietininko valdžią Lietuvoje. Visada ištikimas Skirgaila neprotestavo. 1392 metais karalius su Vytautu pasirašė Astravos sutartį. Karalius, susitaikydamas su giminaičiu, atleido pusbroliui kaltes, dovanojo Trakų kunigaikštystę ir paskyrė savo vietininku Lietuvoje. Jogaila manė, kad permainos nesutrikdys iki šiol vyraujančios įtakų pusiausvyros, Vytautas liks patenkintas, o pastarojo asmeniški interesai nulems jo lojalumą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad net ir tuomet nebuvo surašytas joks dokumentas, apibrėžiantis lenkų ir lietuvių tarpusavio santykius. Lenkų aukštuomenė ir Jadvyga laikė Vytauto pasirinkimą Lietuvos vidaus reikalu bei išskirtine Jogailos privilegija.

Kęstučio sūnaus ambicingumas

Jeigu karalius tikėjosi patenkinti Vytauto ambicijas, tai patyrė didelį nusivylimą. Kęstučio sūnus nenorėjo pasitenkinti vietininko postu, jis troško valdžios ir sumaniai vykdė savo planą. Iš pradžių stebinančiai lengvai pašalino svarbiausius varžovus, Jogailos brolius, atimdamas iš jų valdomas provincijas, paskui neteisėtai pradėjo vykdyti savarankišką užsienio politiką. Karalius stengėsi apsaugoti Lietuvą nuo niokojimo, taigi vengė tiesioginio karinio konflikto. Jogaila bet kokia kaina troško išlaikyti savo paveldėtą teisę į tėvoniją.

Tuo tarpu Vytautas atmetė kompromisų kelią. 1398 metais valdovas pasirašė separatistinį paktą su Kryžiuočių ordinu (priimdamas jam primestas nepalankias sąlygas), leido savo pavaldiniams išsirinkti jį didžiuoju kunigaikščiu bei nužygiavo kariuomenės priešakyje į pietus užvaldyti Rusią. Pergalės atveju tikėjosi valdyti Lietuvą visiškai nepriklausomai nuo Jogailos, kurio paveldėtą teisę būtų sunku išsaugoti. Gėdingai pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 metais, šie planai žlugo. Vis dėlto Vytautas neatsisakė savo ketinimų ir toliau laikėsi susitarimo su kryžiuočiais, nors tai vis labiau jį slėgė.

Pagaliau, tikriausiai 1400 metų rudenį, prasidėjo įžanginės derybos, reiškiančios kompromisų šalininkų pergalę ir siekį sutaikyti didįjį kunigaikštį su karaliumi. Jų pagrindu kitais metais buvo sudaryta Vilniaus-Radomsko sutartis, pirmasis teisinis aktas, reguliuojantis Lenkijos ir Lietuvos santykius, o kartu naujas politinis išeities taškas. Jogailos sprendimu Vytautui atiteko didžiojo kunigaikščio titulas iki mirties, o pastarasis mainais pažadėjo ištikimybę karaliui, Karūnai ir jos gyventojams iki gyvos galvos. Dar pridūrė, kad jam mirus Lietuva grįš Jogailai bei jo palikuonims, Karūnai ir Lenkijos Karalystei. Tą patį pažadą pakartojo lietuvių bajorai atskirai surašytame dokumente, kuriame taip pat buvo prisiekiama ištikimybė Jogailai. Iš Lenkijos pusės uniją patvirtino Karūnos didikų pasirašytas dokumentas. Iš tiesų Lietuva buvo laikoma „subjektu“, nes jai buvo skirtas didysis kunigaikštis iki gyvos galvos, o šalies aukštuomenė traktuojama kaip Vytauto ir Jogailos sudarytų sutarčių garantas. Tokiu būdu – atitinkamu mastu – bajorai tapo Lenkijos elito partneriais. Lietuvai teko dar vienas privalumas: pažadas, neva po Jogailos mirties lenkai nebandys išrinkti naujojo karaliaus be Vytauto ir lietuvių bajorų žinios ir pritarimo. Akivaizdu, kad Vytautas gavo daugiausia – jis buvo paaukštintas ne tik prestižo, bet ir įgaliojimų prasme, nes vietininko ir valdovo rangai skyrėsi.

Littwanie princeps supremus

Vis dėlto Jogaila neketino atsisakyti ankstesnės pozicijos. Jo titulų skaičių papildė priedas Littwanie princeps supremus, reiškiantis ne tik aukštesnį statusą lyginant su lietuvių didžiojo kunigaikščio statusu, bet, svarbiausia, pabrėžė nedalijamą ir vienvaldę teisę vadovauti Lietuvai. Tokia patrimonialinė Jogailos teisė yra pabrėžiama – Vilniaus akte Vytautas tvirtinęs, kad gauna valdžią karaliaus įsakymu (trūksta nuorodos, kad kartu nuo Lenkijos Karalystės Karūnos). Kiek vėlesniuose šaltiniuose pateikti duomenys liudija, kad karalius užsitikrino dar vieną privilegiją: Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, bet neturėjo teisės savarankiškai sudarinėti jokių sutarčių su trečiosiomis šalimis. Papildomai jokiame Vilniaus-Radomsko unijos akte nefigūravo nuostata, jog po Vytauto mirties Lietuvai bus paskirtas kitas didysis kunigaikštis, o tai reikštų viena – jog karalius, jeigu gyvens ilgiau negu pusbrolis, savarankiškai valdys abi valstybes.

Kaip galima vertinti 1401 metais sudarytą uniją iš abiejų valstybių perspektyvos? Lietuva nebuvo prijungta prie Lenkijos, ši koncepcija tuomet niekam neatėjo į galvą, bet kartu nebuvo nustatytas, nors kai kurie istorikai taip teigė, lygus abiejų valstybių statusas. Pasikeitė Vytauto valdymo būdas, išryškėjo Lenkijos Karalystės vaidmuo. Tokiu būdu Jogaila norėjo apsisaugoti atspėdamas Vytauto klastą, kuriuo (ir teisingai) nepasitikėjo. Karūna tapo struktūros garantu, užimančiu aukščiausią poziciją Jogailos valstybėje. Turint tai omenyje galima, nors su išlygomis, patvirtinti koncepciją, pagal kurią Lietuvą su Lenkija nuo tuo momento jungė feodaliniai santykiai – Lietuva Lenkijos atžvilgiu tapo lenu.

Horodlės unija

Vilniaus-Radomsko unija truko vos dvylika metų. Vytautas neketino susitaikyti su jam skirtu vaidmeniu. Tuo tarpu nedinastinėje perspektyvoje tai reiškė, kad lenkų ir lietuvių sąjunga turi palyginti mažą tikimybę tapti tikrąja abiejų sujungtų tautų draugyste. Didysis kunigaikštis labai greitai pradėjo vykdyti visiškai nepriklausomą užsienio politiką: bendradarbiavo su Kryžiuočių ordinu, keletą metų bandė sujungti Rusios žemės, kovodamas dėl jų su Maskva. Nors ir nepasiekė reikšmingesnių rezultatų, bet eilinį kartą įrodė, kad žvelgiant iš lenkų ir karaliaus perspektyvos nedera jo laikyti lojaliu politiniu partneriu.

Pokyčių atnešė tik su Žemaitija susiję neramumai, sukurstę karą su Kryžiuočių ordinu 1409–1411 metais, kuris baigėsi Torunės taikos sutartimi. Kryžiuočių nenoras susitaikyti su naujuoju galios pasiskirstymu nulėmė naujosios unijos koncepcijos parengimą. Diplomatinės kovos su ordinu, vykusios tarpininkaujant tarptautiniams taikos teismams, metu buvo suformuluoti meistriškai pagrįsti argumentai. Inter alia, buvo nurodomos Jogailos, Vytauto ir jų dukterų paveldėtos teisės, pabrėžiant, jog Žemaitija kartu su visa Lietuva anksčiau buvo inkorporuota į Karūnos Lenkijos Karalystės sudėtį. Pastarasis argumentas neturėjo jokio realaus pagrindo, tačiau jo vertė buvo ta, kad buvo labai nepalankus kryžiuočiams. Šiuo pagrindu buvo suformuluoti 1413 metais pasirašyti Horodlės susitarimai, nes manyta, jog tokios nuostatos, įtrauktos į juridinę galią turintį aktą, Lenkijai ir Lietuvai užtikrins dar galingesnį įrankį diplomatinėje ir propagandinėje kovoje su ordinu. Vytautas, įsitikinęs, jog ir jam iš to bus naudos, sutiko į svarbiausią Horodlės aktą įtraukti formuoluotę apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją.

Niekas neturėjo jokių abejonių, kad kalbama vien apie teisės nuostatą, o ne politinę realybę. Mainais Lietuva gavo didžiojo kunigaikščio instituciją, be to, pabrėžta, kad Vytauto mirties atveju Jogaila ir jo palikuonys, pritariant lenkų ir lietuvių didikams, išsirinks naująjį valdovą. Taip pat lietuviams nuo 1401 metų užtikrinta teisė po Jogailos dinastijos nutrūkimo bendrai išrinkti naująjį karalių. Gana didelė naujovė tapo lenkų didikų herbų suteikimas lietuvių bajorams, tai sulygino jų statusą. Horodlės akte paskelbtas Lietuvos inkorporavimas nei tuomet, nei paskui nereiškė Lenkijos ketinimo jo įgyvendinti. Bet kadangi inkorporavimo nuostatą aprobavo abi pusės, ji įgijo teisinę galią, kurią galėjo paneigti tik vėlesni nuostatai. Minėtą sutarčių straipsnį Jogaila ir Lenkija iškeldavo vėlesniuose ginčuose su lietuviais.

Tolimesnis Karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjungos likimas

Horodlės unija truko iki viduramžių pabaigos, kita buvo pasirašyta jau Melnike 1501 metais ir neturėjo teigiamos įtakos lenkų ir lietuvių santykiams. Iš pradžių Vytautas beveik visiškai išsilaisvino nuo Jogailos valdžios, o gyvenimo pabaigoje siekė vainikuotis Lietuvos karūna, tačiau neketino nutraukti unijos. Po jo mirties lietuviai, pažeisdami unijos nuostatus, savavališkai suteikė Švitrigailai didžiojo kunigaikščio titulą. Pagaliau buvo prieita prie to, kad žlugo lenkų ir lietuvių susitarimas, buvo sudaryta Lietuvos sąjunga su Kryžiuočių ordinu ir prasidėjo lenkų ir lietuvių nesutarimai. Vytautas norėjo valdyti savarankiškai, neketindamas nutraukti unijos, o Švitrigaila užsimojo padaryti ir tai. Kai po dvejų metų buvo nuvainikuotas, Jogaila didžiojo kunigaikščio sostą skyrė Vytauto broliui Žygimantui Kęstutaičiui. Išnaudodamas silpną pastarojo poziciją suteikė jam valdžią iki gyvos galvos, ir tai buvo nuolat pabrėžiama. Toks sprendimas pažeidė Horodlės unijos nuostatas, nes galėjo teikti prielaidą, jog kunigaikščiui mirus Lietuvai gali (nors nebūtinai) būti neskirtas kitas. Nuolat blogėjo lenkų ir lietuvių santykiai, nes paaiškėjo, kad lietuvių aukštuomenė, stengdamasi sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, Vytauto pradėtą emancipacijos politiką ėmė keisti vis aiškiau matomais separatistiniais akcentais. Papildomai išryškėjo dar vienas prieštaravimų keliantis aspektas – ginčai dėl Podolės ir Voluinės teritorijų priklausomybės.

1440 metais buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis. Karalius Vladislovas Varnietis išsiuntė į Lietuvą savo brolį Kazimierą vietininko postui užimti, bet lietuviai demonstratyviai, antrą kartą pažeisdami Horodlės sutarties nuostatas, į didžiojo kunigaikščio sostą iškėlė jaunesnįjį Jogailos sūnų. Unija patyrė gilesnės krizės etapą, iš kurio sugebėta rasti išeitį 1447 metais, kai po užsitęsusių dvejonių Kazimieras Jogailaitis nutarė atvykti į Krokuvą ir perimti brolio (žuvusio 1444 metais ties Varna) sostą.

Kazimieras iki gyvenimo pabaigos valdė abi valstybes, neskirdamas didžiojo kunigaikščio Lietuvoje. Turėjo galimybę (sunku pasakyti, kiek realią) reformuoti uniją ir tokiu būdu nuraminti lenkų ir lietuvių nesantaiką, turint omenyje faktą, kad, priešingai nei jo tėvas ir brolis, neturėjo Lietuvoje dinastinio varžovo. Prieš karūnavimą 1446 metais (manoma, kad dar vėliau) ketino tai padaryti: išliko naujos unijos projektas, kuriam bandyta rasti pritarimą ir įgyvendinti. Dokumente siūlyta inkorporavimą, kuriuo lietuviai jautėsi pažeminti, pakeisti dviejų atskirų valstybių „broliškos lygybės“ sąjunga. Lenkų pusė dėl įvairių priežasčių nepritarė minėtam projektui, taigi naujajam karaliui nepavyko sušvelninti lenkų ir lietuvių nesutarimų. Tai buvo tiek tarpusavio nenoro, tiek dinastinės Kazimiero politikos pasekmė, nes valdovas pirmaisiais savo valdymo metais akivaizdžiai teikęs pirmenybę lietuviams ir naudojosi tuo kaip spaudimo forma Mažosios Lenkijos didikų atžvilgiu, tvirtai besilaikančių Horodlės susitarimų. 

XV amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo nutraukti ginčai dėl Voluinės ir Podolės, bet tęsėsi kiti. Tik 1499 metais buvo pasirašyti dokumentai, istoriografijoje vadinami Krokuvos-Vilniaus unija (arba tik paktu). Tuomet buvo atsisakyta inkorporavimo nuostatų, priimtos naujosios valdovų iškėlimo taisyklės ir užtikrinta tarpusavio pagalba. 1500 metais, nepalankiomis Lietuvai aplinkybėmis (pralaimėtas Vedrošos mūšis karo su Maskva metu), buvo pasirašyta Melniko unija. Susitarimo akte skelbiama (pateikiamos svarbiausios nuostatos): vienos valstybės sukūrimas, bendri valdovo rinkimai, tarpusavio pagalbos teikimas ir bendrosios tarybos steigimas. Istoriografijoje pasitaikančių nuomonių skirtumus kelia inkorporavimo klausimas: viena vertus, pasitaiko šalininkų tezių, kad šios idėjos atsisakyta, bet kartu yra tyrinėtojų, teigiančių, jog lenkai šią uniją laikė Lietuvos inkorporavimo tąsa. Visgi būtina atminti, kad jokių inkorporavimo nuostatų Melniko unijos akte nėra. Be to, ji nebuvo įgyvendinta. Galutiniai šio aspekto sprendimai ir paaiškinimai buvo įtraukti į 1569 metais paskelbtos unijos aktą.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska

Žečpospolita – galinga Europos valstybė

Dariusz Milewski

Nors XIV amžiaus antrojoje pusėje Lenkija ir Lietuva buvo gana stiprios valstybės, vis dėlto jos neprilygo turtingesnėms Vengrijai ar Kryžiuočių ordinui. Tik 1385 metais Krėvos sutartimi inicijuotas bendradarbiavimas padėjo joms užimti vedančiąją poziciją Vidurio ir Rytų Europoje.

Jau 1387 metais iš vengrų atgavome Raudonąją Rusią ir užvaldėme Moldaviją, pasiekdami Juodąją jūrą. Po ketvirčio amžiaus buvo įveiktas Kryžiuočių ordinas. Lietuvių kavalerija siekė Maskvą, o Didysis Naugardas lenkėsi kunigaikščiui Vytautui. Pagaliau antrojoje XV amžiaus pusėje Lenkija atgavo Pamarę ir pavergė kryžiuočius, o Jogailaičių dinastijos atstovai užėmė Čekijos ir Vengrijos sostus.

Deja, greitai paaiškėjo, kad Jogailaičių milžinas stovėjęs ant molinių kojų. Atskiros valstybės, valdomos šios dinastijos, turėjo skirtingų, dažnai net priešingų interesų. Jau Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Lietuva nepadėjo Karūnai kariauti su ordinu, o tai neleido galutinai jo įveikti. Tuo tarpu nuo XV amžiaus aštuntojo dešimtmečio čekų reikalais užsiėmęs karalius nesirūpino lietuvių interesais rytuose ir leido iškilti Maskvos galybei. Pasekmės paaiškėjo netrukus. Pagaliau 1497 metais vengrų užpuolis lenkų žygio į Moldaviją metu niekais pavertė Jono Albrechto planus – situacijos nepakeitė net tas faktas, jog prie Dunojaus valdė tikras karaliaus brolis.

Žodžiu, Jogailaičių valdomoms valstybėms trūko sutarimo ir bendros veiklos programos, kokią turėjo, pavyzdžiui, Habsburgai. Nepaisant to, XVI amžiuje susiformavo karinio lenkų ir lietuvių bendradarbiavimo tradicija bendrų priešų – totorių ir Maskvos – akivaizdoje. Abi šalys iki minėto šimtmečio šeštojo dešimtmečio kovojo dėl įsitvirtinimo Livonijoje gindamos ją nuo kitų užpuolikų, dažniausiai rusų. Tačiau tik Abiejų Tautų Respublikos sukūrimas 1569 metais leido sujungti pajėgas bei sėkmingai koordinuoti Lenkijos ir Lietuvos pastangas, kad naujoji valstybė užimtų vedančiąją poziciją Vidurio ir Rytų Europoje.

Aukso amžius

Priminkime keletą faktų, nulėmusių lenkų ir lietuvių valstybės galią. Visų pirma Žečpospolita apėmė milžiniškas teritorijas, kurios Stepono Batoro valdymo metu siekė 800 tūkst. kv. km viršijantį plotą,
o Žygimanto III – 1 mln. kv. km plotą. Nuolat augo gyventojų skaičius – nuo 7,5 mln.
XVI amžiaus pradžioje iki 11 mln. kito šimtmečio pirmojoje pusėje. Pagal gyventojų skaičių mus pralenkė tik Prancūzija, Rusijos imperija, Osmanų imperija ir – politiškai suskaldyta – Italija. Taip pat augo valstybės ūkis. Žečpospolita praturtėjo Vakarų Europoje itin išaugus maisto ir medienos gaminių poreikiui, taigi eksportavo grūdus, galvijus, medį ir potašą. Net iki 1648 metų nebuvo niokojama karų. Kariniai veiksmai vyko paribiuose, dauguma gyventojų tai jautė tik laikinai padidėjus mokesčiams. Kai Prancūzija ir Vokietijos reichas kraujavo religinių karų verpetuose, Maskvą kamavo dinastijų konfliktai, Osmanų imperija slopino vidaus maištus, Žečpospolitoje viešpatavo palaiminga taika. Sunku rasti panašų mūsų istorijoje laikotarpį, kaip lenkų ir lietuvių valstybės gyventojų turtingumo ir gerovės simboliu tapęs XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė.

Taigi Liublino unijos sutvirtinta Žečpospolita turėjo milžinišką gyventojų skaičių ir ekonominį potencialą, leidžiantį jai jaustis saugiai ir drąsiai vykdyti užsienio politiką. Žinoma, koks nors pedantas galėtų pastebėti, kad ne viskas ir tuo metu buvo tobula, o ateitis slėpė rimtus pavojus. Visų pirma Žečpospolitą sudarė dvi valstybės su atskiromis tarnybomis ir kariuomenėmis, o neretai – ir su skirtingais interesais. Akivaizdus Karūnos pranašumas lyginant su Lietuva, kuriai tuo metu reikėjo pagalbos atsilaikant prieš Maskvą, leido sumažinti galimus pavojus. Be to, bendras valdovas – kuris ir būdavo atsakingas už užsienio politiką − bei seimai koordinavo lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą kur kas geriau, nei tai vyko Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais.

Viritim elekcija

Pirmasis valstybės galios požymis – tai valdovo rinkimų būdas. Pasibaigus Jogailaičių dinastijai – Liubline tai jau buvo numatyta – nustatyta, kad apie elekciją spręs šlėkta. Rinkimų būdas buvo patikslintas pirmuoju tarpuvaldžio laikotarpiu, atimant iš senatorių lemiamą balsą ir nustatant visuotinius monarcho rinkimus (vadinamoji viritim elekcija). Tai žymiai pratęsė interregnum laiką (nuo Jogailaičių laikais buvusių kelių savaičių iki kelių, o kartais keliolikos mėnesių dabar). Žinoma, valstybei tuomet grėsė didesnis pavojus, nes būtent karalius koordinavo užsienio politiką ir buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Nepaisant to, Žečpospolita buvo tokia stipri, kad galėjo taip rizikuoti. Pridurkime dar tai, kad įgyvendinant elekcijas laisvės praradimo akistatoje piliečiai sugebėjo pasiruošti gynybai. Taip atsitiko 1575 ir 1576 metų sandūros žiemą, kai buvo sušauktas suvažiavimas Jendžejuve palaikyti Steponą Batorą ir Oną Jogailaitę imperatoriaus Maksimiliano II grasinimų fone. Situacija pasikartojo 1587−1588 metais, kai dvigubos elekcijos metu pasisekė apginti Krokuvą nuo arkikunigaikščio Maksimiliano Habsburgo kariuomenės, vėliau – jau Silezijos teritorijoje – jį pavyti, nugalėti ir įkalinti. Pažeminti Habsburgai noromis nenoromis, gelbėdami imperatoriaus brolį, privalėjo pradėti derybas. Akivaizdu, kad daugelio Europos valdovų dedamos pastangos gauti Lenkijos karūną liudija apie jos svarbą. Net Henrikas Valua, pagaliau pasirinkęs paveldimą Prancūzijos sostą, niekada neatsisakė Lenkijos karaliaus titulo – matyt, jį vertino.

Kad jau kalbame apie Henriką, tai būtent su jo rinkimais susijęs kone vienintelis toks akivaizdus ir ryžtingas Žečpospolitos kišimasis į Prancūzijos vidaus reikalus. Tam, kad Valua perimtų valdžią Lenkijoje, iš Prancūzijos karaliaus Karolio IX pareikalauta nutraukti pilietinį karą su hugenotais ir užtikrinti religinę taiką. Prancūzai – nors, tiesą sakant, trumpam – privalėjo susitaikyti su tokia lenkų sąlyga.

Užsienio politika

Steponas Batoras lenkų diplomatijoje ilgainiui įtvirtino derybas iš jėgos pozicijos. Valdovas pažemino Ivaną Rūstųjį, o jo įpėdinį Fiodorą akivaizdžiai ignoravo, siekdamas atnaujinti karą ir parklupdyti Maskvą. Karaliaus mirtis sužlugdė šiuos planus. Jo įpėdinis sugebėjo pamokyti net anglų karalienę Elžbietą I, kai pastaroji kovos su Ispanija sūkuryje pakenkė Lenkijos verslo interesams (1597 metais Povilo Dzialynskio (Paweł Działyński) – priminkime – sėkminga misija). Žygimantas III kišosi į Vokietijos reicho reikalus, stipriai remdamas Habsburgus Trisdešimties metų karo pradžioje (lengvosios kavalerijos žygis į Septynpilį ir vadinamasis pirmasis Vienos mūšis 1619 metais). Karui besibaigiant Vladislovas IV gavo apčiuopiamos naudos, užsitikrindamas sau ir Vazų dinastijai Opolės ir Racibožo kunigaikštijas. Vėliau, švedų tvano laikais, jose prieglobstį rado Jonas Kazimieras. Deja, monarchas jas labai nevykusiai prarado remdamas Prancūziją XVII amžiaus septintajame dešimtmetyje.

Santykiuose su Šventuoju Sostu Žečpospolita taip pat sugebėjo išsaugoti iniciatyvą ir tvirtai ginti savo interesus. Jau Žygimantas Augustas sužlugdė popiežiaus nuncijaus pastangas įtraukti lenkų ir lietuvių valstybę į XVI amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šventosios lygos inicijuotą žygį prieš Osmanus. Karalius pagrįstai manė, jog Žečpospolita visiškai tuo nesuinteresuota. Po ketvirčio amžiaus valdovo sūnėnas taip pat pasirodė kurčias popiežiaus primygtiniams raginimams prisidėti lenkams prie Moldavijos užpuolio – prie jo dar sugrįšime – panašiai kaip ir meilinimuisi dėl sąjungos pasirašymo su Habsburgais, vėl prieš turkus. Žygimantas III ir jo aplinka vadovavosi šaltu protu, stengdamiesi kiek įmanydami pasinaudoti Habsburgų ir Osmanų konfliktu ir tuo pat metu nepatirti papildomų nuostolių. Pagaliau Žygimanto pirmagimis Vladislovas IV išvarė apaštališkąjį nuncijų Mario Filonardi iš Žečpospolitos, nes manė, kad pastarasis pernelyg domisi svetimais reikalais (minėtinos bylos tarp dvasininkijos ir šlėktos bei kandžios pastabos lenkų valdovo adresu). Įdomu tai, jog karalius gavo didelę vyskupų ir paties primo paramą. Krokuvos vyskupas Petras Gembickis (Piotr Gembicki) parašė laiške: kad curia Romana sužinotų, su kuo turinti reikalų, kad ne su kokiu kunigaikščiu, o su J. D. karaliumi, kurio auctoritas et maiestas [autoritetą ir didenybę − DM] būtina traktuoti rimtai ir pagarbiai. Pridurkime, kad kiek anksčiau tas pats karalius gavęs seimo pritarimą legalizavo stačiatikių hierarchiją, ignoruodamas Šventojo Sosto būgštavimus dėl malonės schizmos šalininkams – šį kartą vėl laimėjo valstybės interesai.

Kariuomenė

Žečpospolitos galybę rodo lenkų ir lietuvių ginklo pergalės. XVI ir XVII amžiais senovės lenkų kariuomenės menas pasiekė savo viršūnę, tą liudija pergalės prieš žymiai galingesnius priešus. Šioje vietoje galima paminėti Batoro žygius prieš Maskvą (1579–1581), Moldavijos gospodario Mykolo Narsiojo sutriuškinimą (1600), švedų nugalėjimą Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje (1605) ir rusų parklupdymą Klušino mūšyje (1610), pagaliau pergalė prieš turkus prie Chotyno (1621) ir prieš Maskvą greta Smolensko gynybinių mūrų (1632–1634).

Tokius puikius rezultatus visų pirma lėmė geras kariuomenės parengimas ir apmokymas. Tuomet joje pirmuoju smuiku griežė ilgą laiką nenugalimi ir svetimiesiems nuostabą keliantys husarai. Vėliau į armijos gretas buvo įtraukti vakarietiško tipo šaulių padaliniai – dragūnai ir svetimšalių pėstininkai. Lenkų ir lietuvių karinės pajėgos, kovodamos su įvairiais, mūšio lauke skirtingas strategijas taikančiais priešais, lavino savo meistriškumą ir pasirodė esančios parankus tiek valstybės plėtros, tiek sienų gynybos įrankis.

Aptariamuoju laikotarpiu sulaukėme grupės talentingų vadų – su karaliumi Steponu Batoru ir Vladislovu IV priešakyje. Savo gabumais pasižymėjo puikūs etmonai: Jonas Zamoiskis, Stanislovas Žolkevskis, Stanislovas Konecpolskis Karūnoje, o Lietuvoje – Jonas Karolis Chodkevičius, Kristupas Radvila Perkūnas ir Kristupas Radvila Jaunasis.

Kariuomenė padėjo vykdyti aktyvią užsienio politiką. Reikia iš karto pabrėžti, jog Žečpospolita pirmiausia buvo susitelkusi į gynybą, bet, kai to reikalavo valstybės interesai, sugebėdavo inicijuoti ir karus. Taip nutiko 1577 metais, kai Ivanas Rūstusis, nutraukęs taikos sutartį, užpuolė Livoniją ir sulaukė greito ir skaudaus atsako. Kai 1595 metais, Habsburgų ir Osmanų karų metu, iškilo grėsmė Lenkijos interesams pietų rytuose, etmonas Jonas Zamoiskis įžengė į Moldaviją ir į jos sostą pasodino Žečpospolitos vasalą Jeremijų Movilą. Etmonas nugalėjo totorius prie Cecoros, o diplomatai privertė sultoną susitaikyti su nauja tvarka. Paėmęs Septynpilį gospodaris Mykolas Narsusis užpuolė Moldaviją, buvo nugalėtas, o jo valdoma kunigaikštija atiteko broliui Movilai.

Tais pačiais 1600 metais Žygimantas III pradėjo karą dėl paveldimo Švedijos sosto sugrąžinimo ir perdavė Žečpospolitai Estiją. Nors ši šalis lenkų ir lietuvių buvo valdoma trumpai, bet apskritai tuo metu jų įtaka apėmė plotą, besidriekiantį nuo Suomijos įlankos iki žemutinio Dunojaus, maždaug 2 tūkst. km.

Nuo 1604 metų, iš pradžių neoficialiai, vėliau dalyvaujant karaliui, Žečpospolita Maskvos valstybėje įsitraukė į vidines kovas, vadinamas Didžiąja suirute (Smuta). Tuomet pavyko užimti Kremlių ir patys rusai pasiūlė caro karūną karalaičiui Vladislovui Vazai (1610). Nors šis karūnavimas ir neįvyko, po ilgo karo pavyko priversti Maskvą pasirašyti taikos sutartį, kurios pagrindu didelė prieš 100 metų prarastų žemių dalis (kartu su Smolensku ir Seversko Naugardu) buvo sugrąžinta Žečpospolitai. Būtent tuomet lenkų ir lietuvių valstybė pasiekė savo teritorijų plėtros viršūnę.

Ne vien pergalės

Savaime suprantama, jog aukso amžius nebuvo vien nesibaigianti pasiekimų ir pergalių virtinė. Nuo XVII amžiaus pradžios vykę karai nuskurdino valstybės iždą ir pareikalavo daug papildomų išlaidų kariuomenės išlaikymui. Nesėkme pasibaigus karui su švedais, tuojau pat prasidėjo kovos su Maskva. Todėl Žygimantas III ne tik negrįžo į Stokholmą, bet privalėjo susitaikyti su didelio Livonijos ploto praradimu. Nepaisant to minėtina, kad švedai be kovos pasitraukė iš užimtų Prūsijos žemių, kai tik akis į akį stojo į kovą su puikiai susirėmimui pasirengusia Žečpospolita.

Dėl šiaurėje ir rytuose besitęsiančių karų buvo prarastos kontroliuojamos Moldavijos (o anksčiau ir Valakijos) teritorijos. Paskutinis bandymas jas susigrąžinti 1620 metais, žuvus etmonui Stanislovui Žolkevskiui, baigėsi tragiškai. Vis dėlto kitais metais bendros lenkų, lietuvių ir kazokų pajėgos sugebėjo sėkmingai atremti paties sultono Osmano II vadovaujamą turkų antpuolį. Tokios didingos pergalės krikščioniškoji Europa seniai nebuvo mačiusi. Tuomet Vladislovas IV net planavęs pulti Osmanus, bet tam sutrukdė šlėktos nepritarimas ir staigi karaliaus mirtis 1648 metais.

Vazų dinastijos politikos rezultatai privertė paklusti Hohencolernų reikalavimams ir perduoti Brandenburgo atšakai Prūsijos feodą. Bet karaliui vykstant į karą su švedais 1635 metais, Žečpospolita lengvai perėmė realią Prūsijos kunigaikštystės kontrolę. Prūsijos ir Brandenburgo vasalas nekėlė pavojaus – išnaudojo sau tinkamą progą tik švedų tvano metu.

Dar Žečpospolitai nedavė ramybės totorių antpuoliai ir neišspręstas kazokų klausimas. Net iki 1648 metų sukilimai Ukrainoje buvo slopinami be didesnio vargo. Taip turbūt būtų atsitikę ir Bogdano Chmelnickio sukilimo atveju, jeigu ne pražūtingas aplinkybių sutapimas – etmono Mykolo Potockio vadovavimo klaidos ir netikėta karaliaus mirtis. Elekcija nustūmė kazokų klausimą į antrą planą. Taip pat XVII a. penktajame dešimtmetyje išgąsdinti totoriai tuo pasinaudojo ir sugrįžo į Ukrainą.

Apibendrinant galima teigti, kad sudarius Liublino uniją atsirado didelė ir turtinga valstybė, kuri daugelį dešimtmečių dominavo Rytų ir Vidurio Europoje. Jos teritorijų potencialas ir gausus gyventojų skaičius leido sėkmingai susidoroti su pralaimėjimų ir staigių antpuolių pasekmėmis. Vienintelę rimtą grėsmę kėlė vidinė, „pilietinė“ nesantaika – retkarčiais pasireiškianti iki pat 1648 metų. Tokia santvarka, nepaisant įvairių sunkumų ir negandų, leido Žečpospolitai sėkmingai išlaikyti didingos valstybės poziciją ir pelnyti atitinkamą pagarbą kaimynų akyse.

Iš lenkų k. vertė I. Szulska