Darius Baronas
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341) buvo Lietuvos galybės kūrėjas, smarkiai išplėtęs jos valdas į Rytus, o turėdamas tikslą modernizuoti šalies ūkį pačią šalį atvėręs Vakarų krikščioniškajam pasauliui. Iki tolimiausių šalies pakraščių jo valdžia turėjo sklisti iš Vilniaus, kurį Gediminas padarė nuolatine Lietuvos sostine. Būtent „mūsų karališkajame mieste“ pirmiausiai ir turėjo pasireikšti naujos socialinio ir ūkinio gyvenimo iniciatyvos. Gedimino nuopelnai Vilniuje išliko kolektyvineje atmintyje, o XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kronikų rašytojai jam suteikė Vilniaus įkūrėjo garbę. Naujausiais laikais aktualizuota ši mintis tapo moderniosios lietuvių tautinės savimonės savastimi.
Ką tik pačiais bendriausiais bruožais pristatytas Gediminas mums atrodo kaip rimtas valstybininkas, rūpinęsis savo šalies klestėjimu ir jos žmonių gerove. Toliau kaip tik ir turėtume pasiaiškinti kiek toks vaizdinys tikroviškas ir pabandyti bent kiek praskleisti uždangą dengiančią Gedimino vykdytos politikos virtuvę. Gal tokiu būdu pavyks geriau apčiuopti ir paties Gedimino asmens kontūrus.
Valstybės ekspansija– šeimos verslas
XIV amžiaus Lietuvos valdovų vykdytos užsienio politikos ryškiausia apraiška buvo valstybės ploto didėjimas. Per palyginti trumpą šimto metų laikotarpį palyginti nedidelė valstybė, kurios branduolyje gyveno ne daugiau kaip 200 tūkstančių gyventojų, išsiplėtė dešimteriopai, ėmė siekti Pskovo, Naugardo ir Maskvos valdas šiaurėje ir rytuose, totorių valdomas stepes pietryčiuose ir rytuose, o Vengrijos ir Lenkijos žemes vakaruose. Tokie ekspansijos mastai stebina juo labiau, kad tuo metu vyko karas su Vokiečių Ordinu. Lietuvos ekspansijai palankiomis aplinkybėmis pasitarnavo Rusios kunigaikštysčių politinis susiskaldymas ir Aukso Ordos riboti interesai tolimuose šiaurės vakaruose. Tačiau tikrąja varomąja ekspansijos jėga buvo naujosios dinastijos, kuriai vėliau prigijo Gediminaičių pavadinimas, ambicijos. Skirtingai nuo savo brolio Vytenio, kuris ko gero turėjo tik vieną sūnų, Gediminas galėjo džiaugtis gausiu vaikų būriu: septyniais sūnumis ir bent penkiomis dukterimis. Visus juos reikėjo išmaitinti kaip dera kunigaikščiams ir princesėms. Dukroms užtekdavo vienkartinių išmokų – kraičio. Nutekėjusios į Lenkiją ar Rusios kunigaikštystes, jos galėjo pasitarnauti kaip laidas mezgant geresnius santykius, tačiau tėvui didesnių rūpesčių jos nebekėlė – tėvas savo pareigą jau buvo įvykdęs. Išaugusios laisvesnėje Vilniaus dvaro atmosferoje, jos, kaip antai už Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero 1325 metais ištekinta Aldona, galėjo kelti nuogąstavimus budriems moralės sargams, tačiau Gedimino tai jau visai nelietė. Kitaip buvo su sūnumis, juos reikėjo aprūpinti stabiliomis pajamomis. Be to, iš jų buvo tikimasi bendradarbiavimo „šeimos versle“. Kadangi vietinis ūkis negalėjo patenkinti gausios šeimos išaugusių poreikių, patogiausias kelias buvo ekstensyvi plėtra į minkščiausią terpę – gretimas Rusios žemes. Pirmasis bandymas Gediminui užimti Bresto kunigaikštystę (1316), būsimosios Palenkės žemes, nepavyko. Haličo-Voluinės kunigaikščiai Andriejus ir Levas dar buvo pakankamai stiprūs, todėl Gediminas prie šių žemių sugrįžo tik apie 1323 metus, kai abu šie kunigaikščiai buvo nebegyvi. Kantrus smelkimasis į Haličo-Voluinės žemes, į kurias pretendavo dar ir lenkai su vengrais, buvo kitas Gedimino politikos bruožas. Už šį barą tapo atsakingas Gedimino sūnus Liubartas, kuris aktyviau ėmė reikštis tik po to, kai buvo nunuodytas Haličo-Voluinės kunigaikštis Boleslovas Jurgis II, turėjęs savyje lenkiško, lietuviško ir rusėniško kraujo. Jis buvo priimtinas tiek Lenkijos karaliui Vladislovui Lokietkai, tiek Lietuvos valdovui Gediminui, kurio duktė Eufemija ištekėjo (1331). Kovos su lenkais ir vengrais dėl Volynės ir Haličo taps jo įpėdinių reikalu.
Tuo tarpu kur kas lengviau ekspansija plėtojosi Dauguvos aukštupy. Apie 1320 metus Gedimino sūnus Algirdas vedė paskutinio Vitebsko kunigaikščio dukrą, o netrukus mirus uošviui paveldėjo ir visą kunigaikštystę. Taip atsivėrė kelias link Volgos aukštupio. 1335 metais įvykus pirmiesiems lietuvių ir maskvėnų kariniams susidūrimams, ekspansija šiame regione sustojo. Buvo prieita riba, kurią peržengti neapsimokėjo, todėl dabar buvo galima susitelkti prie mėgavimosi žemėmis, kurias tiesiog pavyko užimti. Juo labiau, kad kaip tik tuo metu vėrėsi naujos perspektyvos Kijevo kryptimi. Čia Gedimino Lietuvos interesų reiškėju tapo jo brolis Teodoras, kurio buvimas „Rusios miestų motinoje“ paliudytas XIV amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jis ten veikė kartu su totorių baskaku ir tai rodo, kad lietuvių kunigaikščio valdžios įsitvirtinimas Kijeve buvo suderintas su Aukso Orda. Abi šalys rado bendrą kalbą, kaip galima būtų dalintis Ukrainos resursais. Lietuvių ir totorių kondominiumo režimas didelėje dalyje dabartinės Ukrainos žemių reiškėsi ir prie Gedimino įpėdinio, jo sūnaus Algirdo (1345–1377).
Nėra lengva įvertinti Rusios žemių integravimo į Lietuvos valstybę laipsnį. Tai ypač pasakytina apie tolimas periferines žemes, kurioms buvo būdingas kondominiumo arba per daug neįpareigojančios vasalinės priklausomybės režimas. Tokios šiuolaikinės sąvokos kaip okupacija, aneksija ar integracija visiškai neadekvačios perteikti ano meto realijas. Lietuvos aneksais galima laikyti tas žemes, kurias valdė kunigaikščiai (nebūtinai vien Gedimino giminės ar sūnūs) pripažįstantys aukščiausią Lietuvos didžiojo valdžią, sutinkantys dalintis pajamomis iš savo valdų ir neturintys galimybės ar tiesiog nenorintys vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Taigi norint nustatyti, ar išties viena ar kita Rusios sritis buvo prijungta prie Lietuvos, reikia žiūrėti ar yra tenkinami bent keli esminiai priklausomybės kriterijai. Tuo pačiu reikia pažymėti, kad „teritorinės priklausomybės klausimas“ iš tikrųjų yra šiuolaikinio (mokslinio) mąstymo produktas. Gediminui rūpėjo kur kas labiau apčiuopiamas dalykas – pajamos sau ir savo sūnums. Šiuo atžvilgiu išties galime savęs klausti: kiek politiškai jautriu Gediminui turėjo atrodyti skirtumas tarp to, kad vienu atveju jo sūnus Narimantas pajamas gaudavo iš Naugardo kaip karinių paslaugų tiekėjas (1333–1335), o kitu atveju jas gaudavo iš Polocko tiesiog kaip tenykštis kunigaikštis? Jeigu su totoriais galima susitarti dėl bendro valdymo šių dienų Ukrainos žemėse, kam kelti klausimą kam šios žemės turi „priklausyti“? Gedimino (kaip ir jo sūnaus Algirdo) laikų Lietuva tiesiog nebuvo teritorinė valstybė, kurios valdovams būtų rūpėjusi teritorija kaip išmatuojamas ir apibrėžiamas dalykas. Jiems „teritorija“ – tai visų pirma žmonės, kurie moka duokles ir netrukdo lietuvių kariuomenei judėti. Gentinį valstybės sampratos pobūdį kaip tik ir perteikia Gedimino vartotas titulas – „lietuvių ir daugelio rusų karalius“. O kad Gediminas buvo ir liko rūpestingas tėvas, matyti, iš to, kad prieš savo mirtį savo valstybę jis padalino savo sūnums, panašiai kaip ir šiais laikais pasielgtų kiekvienas sąžiningas turtuolis su savo užgyventu turtu.
Vilnius – eksperimentų aikštelė
Nuo 1283 metų pastebimai sustiprėjusi Vokiečių Ordino agresija prieš Lietuvą buvo rimtas iššūkis jos valdančiajai dinastijai. Buvo akivaizdu, kad vien grobiamaisiais žygiais į kaimynines šalis nebus galima sukurti socialinės struktūros ir galinčios efektyviai veikti kariuomenės. Mūsų nuomone, naujosios dinastijos kariniai poreikiai buvo pagrindinis inovacijų ir šalies ūkio intensyvinimo veiksnys. Gedimino brolis Vytenis buvo vienas paskutiniųjų vikingiško stiliaus Europos valdovų. Savo grobiamaisiais žygis jis pagarsėjo Lenkijos žemėse ir Vokiečių Ordino valdose. Tačiau po karaliaus Mindaugo jis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kuris ėmė megzti dalykinius santykius su kai kuriais savo vakarų kaimynais, visų pirma su Rygos miestiečiais. Kai 1297 metais kilo pilietinis karas tarp Vokiečių Ordino ir Rygos arkivyskupo bei Rygos miestiečių pastarieji kreipėsi į Vytenį pagalbos. Pagalba buvo suteikta ir 1298 metais bendromis pastangomis Livonijos Ordino kariuomenė buvo sumušta, o Rygoje įsikūrė lietuvių įgula ten išbuvusi iki 1313 metų. Pagonys turėjo ginti krikščionis nuo kitų krikščionių! Šie dalykai seniai žinomi iš rašytinių istorijos šaltinių, bet toks dalykas, kad daugmaž tuo pačiu metu išeiviai iš Livonijos įsikūrė pačiame Vilniuje, ėmė ryškėti tik
pastaruoju metu. Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad dabartinės Vilniaus katedros aikštės teritorijoje XIV amžiaus pirmajame ketvirtyje buvo įsikūręs „pramoninis“ amatininkų kvartalas. Tuo metu čia gyvenę žmonės vertėsi kalvyste, čia rasti ankstyviausi mūrinės architektūros pavyzdžiai, kuriems artimiausi analogai žinomi iš Livonijos. Tokie stebėjimai leido suformuluoti hipotezę, kad žmonės, palikę šiuos kokybiškai naujus pėdsakus, turėjo būti kilę iš Livonijos, visų pirma iš Rygos. Mintis, kad Vilniaus pilies kalno pietvakarių papėdėje buvo įkurdinta vokiečių amatininkų (ir pirklių?) kolonija, atrodo kur kas labiau įtikinama negu prielaida, esą minėtos naujovės galėjusios atsirasti vietinių meistrų ilgų bandymų pasėkoje. Atsikviesti amatininkus iš užsienio buvo pats natūraliausias sprendimas visuose to meto Vidurio Rytų Europos kraštuose. Vytenis tik patvirtintų šią bendrą taisyklę. Savo ruožtu, Vytenis bus pateikęs neblogą precedentą savo broliui ir įpėdiniui Gediminui.
Iš 1322–1323 metų laikotarpio žinomi septyni Gedimino laiškai, kuriais jis kreipėsi į popiežių Joną XXII, dominikonus ir pranciškonus, Hanzos ir kitų Europos miestiečius. Popiežiui jis skundėsi dėl Vokiečių Ordino jam daromų skriaudų ir apgailestavo, kad jis dėl to priverstas pasilikti „savo protėvių klaidoje“. Visiems savo adresatams jis teikė viltis, kad jis pats gali priimti krikščionių tikėjimą. Tačiau Gedimino didysis galvosūkis buvo kausimas kaip į savo šalį prisivilioti aukštos kvalifikacijos naujakurius – kolonistus. Gediminas kvietėsi praktiškai visų jam žinomų sričių profesionalus: nuo paprastų valstiečių iki pirklių ir riterių. Iš amatininkų jam ypač reikėjo kalvių, račių, dailidžių, malūnininkų ir visų kitų sričių atstovų. Visiems jiems Gediminas žadėjo kuo geriausias įsikūrimo sąlygas. Žadėjo, kad Vilniuje ar kituose miestuose įsikūrę vokiečiai galės naudotis jiems žinoma Rygos miesto teise. O galbūt bus rastas dar geresnis sprendimas, jei išmintingieji didžiojo kunigaikščio vyrai sugalvos dar ką nors geresnio. Valstiečiams žadėjo, kad jie dešimt metų galės dirbti nemokėdami jokių mokesčių, o paskui – tik tiek, kiek įprasta kitose karalystėse. Tuo pačiu Gediminas juos tikino, kad Lietuvoje jie susilauks geresnio derliaus, negu savo šalyse. Tokie dalykai turėjo skambėti viliojančiai žmonėms iš Vakarų, gyvenusiems XIV amžiaus pradžios ekonominio sąstingio sąlygomis. Idant potencialūs kolonistai neturėtų jokių baimių dėl įsikūrimo pagoniškame krašte Gediminas žadėjo jiems visišką religijos laisvę. Juk jis savo šalį atvėrė doriems vyskupams, kunigams ir vienuoliams, kuriems suteikęs visišką laisvę vykdyti savo sielovadines pareigas. Jis tikino, kad Vilniuje ir Naugarduke jis pranciškonams pastatęs po bažnyčią. Gediminas nepamiršo patikinti, kad naujakuriai turės teisę ne tik laisvai atvykti, bet ir išvykti. Galiausiai Gediminas visiems krikščionims pažadėjo, kad jis sudarys tokią taiką, apie kurią krikščionys net nebuvo pagalvoję. Visi šie pažadai buvo užbaigti įspūdingu užtikrinimu: „greičiau plienas pavirs vašku ir vanduo plienu, negu mes atšauksime savo žodį“. Visą šią pažadų laviną galima vertinti kaip pirmą įspūdingą Lietuvos viešųjų ryšių akciją.
Klausimas kokius konkrečius rezultatus ji atnešė? – žymiai sunkesnis, nes nėra šaltinių, kurie leistų pasakyti, kas atsiliepė į Gedimino kvietimą atvykti ir įsikurti Lietuvoje. Vis dėlto iš pavienių žinučių aišku, kad Gedimino laikų Vilniuje veikė pranciškonai, kad jau tada čia turėjo būti įsikūrę vokiečių pirkliai, o pats miestas Livonijos pirkliams buvo tapęs viena iš stotelių pakeliui link Pietų Rusios žemių ir tenykščių rinkų. Tačiau ne mažiau aišku, kad platesnio ir gilesnio Lietuvos modernizavimo programa nebuvo įgyvendinta. Koją tam pakišo Gedimino atsisakymas priimti krikštą.
Apgauti vakariečius – misija įmanoma
Savo laiške popiežiui Gediminas akcentavo elementarų teisingumą. Jis kariauja su krikščionimis, ne dėl priešiškumo krikščionių tikėjimui, bet dėl kryžiuočių puolimų. Jis turi tokią pat teisę gintis, kaip ir bet kuris krikščionių valdovas. Jei tik popiežius galėtų Gediminą apsaugoti nuo kryžiuočių, Gediminas pasiruošęs jam paklusti kaip tėvui, lygiai taip pat kaip tai daro kiti krikščionių valdovai. Kitiems savo laiškų adresatams jis kalbėjo dar aiškiau, kad jis pasiryžęs „priimti tikėjimą“. Visa tai buvo rašoma siekiant sukurti įspūdį, kad Gediminas iš tiesų pasiryžęs pats priimti krikštą ir tuo pačiu inicijuoti savo tautos atsivertimą į krikščionių tikėjimą. Vis dėlto reikia pažymėti ir tai, kad Gediminas tuo pat metu kūrė ir siaubo filmams būdingą atmosferą, žadančią, kad gali atsitikti kažkas netikėto ir baisaus. Jis rašė, kad jis labai nekantrauja kuo greičiau sulaukti popiežiaus pasiuntinių ir jam didelį nerimą kelia kažin kokia „suvedžiojanti klasta“. Kai 1323 metų rudenį Livonijos atstovai tiesiai šviesiai paklausė Gedimino ar jis norįs priimti kriktą Gediminas išsisuko atsakydamas: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje“. Toks „produktyvus neaiškumas“ (kaip išsireikštų mūsų dienų Graikijos premjeras), netapo kliūtimi Livonijos vokiečiams sudaryti taiką su Gediminu. Juk atvykę popiežiaus legatai tikrai sudės visus taškus ant „i“.
1324 metų rudenį į Rygą atvykę legatai neskubėjo leistis į Vilnių. Jie pasiuntė savo pasiuntinius, kurie vietoje turėjo išsiaiškinti kokia yra reali padėtis. Principinis klausimas buvo ar valdovas iš tikrųjų yra pasiryžęs priimti krikštą. Tuo metu Vilniuje veikęs dominikonas Mikalojus jiems pranešė, kad valdovas yra visiškai persigalvojęs ir neketina krikštytis. Todėl priimti audiencijon pasiuntiniai pirmiausiai pradėjo aptakiai kalbėti apie popiežiaus dėmesį jo reikalams, apie taiką. Gediminas jiems už tai nuoširdžiai padėkojo, o tada uždavė nuginkluojančiai paprastą klausimą: ar jie žino, kas buvo parašyta jo laiškuose. Jie atsakė, kad juose buvo išreikšta intencija priimti tikėjimą į Jėzų Kristų ir pasikrikštyti. Delikatus skirtumas tarp Gedimino žinojimo ir jo intencijos, tarimai žinomos jo adresatams, Gedimui tapo plačių manevrų lauku. Jis pasakė tiesiai šviesiai, kad jis neliepė rašyti apie krikštą. Krikščionių aiškinimas, kad „priimti tikėjimą“ reiškė krikštą, Gediminui pasitarnavo kaip dar vienas argumentas, kad jis neliepė rašyti apie krikštą. Krikščionių aiškinimas, kad būti klusniu Bažnyčios sūnumi ir popiežiaus klausuti kaip tėvo, buvo atremtas paaiškinimu, kad Gediminas yra toks mandagus, kad kiekvieną už save vyresnį žmogų gerbia kaip tėvą, bendraamžius laiko savo broliais, o jaunesnius – sūnumis. Galiausiai, kad diskusijos dalyviams būtų viskas aišku, Gediminas pratrūko: „Jei kada ir galvojau apie krikštą, tepakrikštija mane velnias!“ Atpirkimo ožiu buvo padarytas vietinis pranciškonas Bertoldas, kuris rašydamas laiškus „iškraipė“ valdovo mintį ir taip suklaidino visą pasaulį.
„Draugiškas pokalbis“ su legatų pasiuntiniais buvo tik pusė darbo. Pasiuntiniai norėjo savo misiją atlikti iki galo ir išsiaiškinti tikrąsias pasikeitusios valdovo laikysenos priežastis. Jiems pavyko išsiaiškinti, kad Vokiečių Ordino inspiruojama žemaičių opozicija ir prieš katalikišką valdovo krikštą nusiteikę stačiatikiai suveikė kaip galinga jėga privertusi Gediminą išsižadėti minties apie krikštą. Jiems netgi pavyko sužinoti, kad jų buvimo Vilniuje metu valdovas keletą naktų dėl to graudžiai verkęs. Šiuolaikiniai tyrėjai tokius aiškinimus dažnai priima už tikrą pinigą. Mūsų pačių tyrimas parodė, kad visa ši informacija pasiuntiniams buvo pateikta su valdovo dvaru glaudžiai susijusių asmenų. Dėl šios priežasties jos negalima laikyti objektyvia. Antra vertus, tokios informacijos pateikimo tikslas visiškai aiškus – įrodyti, kad Gediminas visai nekaltas, kaltos jam nepavaldžios aplinkybės.
Šis Vilniaus dvaro triukas didžiąja dalimi pavyko. Turbūt nemažai žmonių iš tiesų patikėjo tokiais aiškinimais. Savo ruožtu popiežius turėjo savų priežasčių priversti Vokiečių Ordiną laikytis taikos su Gediminu iki pat 1328 metų. Per tą laiką Gediminas spėjo sudaryti sąjunginę sutartį su Vladislovu Lokietka 1325 metais ir drauge su juo smogti popiežiaus priešui – Vokiečių imperatoriui Liudvikui IV Witelsbachui. 1326 metais bendro lenkų–lietuvių žygio į Brandenburgą metu laukiniai Gedimino kariai vietiniams gyventojams paliko neišdildomus įspūdžius. Pasipiktinimas popiežiumi vokiečių žemėse tik dar labiau išaugo, bet tai nebuvo Gedimino problema. Jis grįžo prie grubesnės Realpolitik, kaip ir Vokiečių Ordinas, nuo 1328 metų atnaujinęs savo žygius į lietuvių žemes.
Darius Baronas
lietuvių istorikas, dirbantis Lietuvos istorijos institute, viduramžių Lietuvos istorijos žinovas
