Jarosław Nikodem
Tiesą sakant, lenkų ir lietuvių unijos sudarymą lėmė palankus aplinkybių susiklostymas. Ši sąjunga pasirodė esanti tokia stabili ir veiksminga, kad, nepaisant tam tikrų evoliucijos pokyčių, išliko kelis šimtmečius.
Prisiminkime šių įvykių priešistorę. Po Liudviko Angevino mirties Lenkijos karaliumi (ne karaliene) tapo valdovo duktė, jaunutė Jadvyga Angevinaitė. Bendra lenkų ir vengrų monarchija iširo, o Lietuvą tuo metu valdė subrendęs, patyręs ir nevedęs kunigaikštis Jogaila. Lenkų didikai, globojantys nepilnametę valdovę, būtinai norėjo surasti jai vyrą, kuris visam laikui apsigyventų Lenkijoje ir pats valdytų šalį. Anksčiau, Liudviko valdymo laikotarpiu, jį pavadavo lenkų didikų grupė, o tai laikui bėgant akivaizdžiai nusilpnino valstybę. Tuo tarpu Jogaila galėjo tikėtis karūnos ir Lenkijos paramos, reikalingos savo pozicijos įtvirtinimui Lietuvoje, bei rasti sąjungininkę Kryžiuočių ordino keliamo pavojaus akivaizdoje. Tačiau būsimos jungtuvės turėjo sąlygą: didysis kunigaikštis Jogaila privalėjo priimti krikštą ir pakrikštyti savo pavaldinius.
Atrodo, jog abi pusės sudarė susitarimą, kurio sąlygos nebuvo išdėstytos raštu. Jeigu taip būtų nutikę, privalėjo išsisaugoti – juk išliko visi vėlesni lenkų ir lietuvių unijų teisiniai aktai. Iš tiesų buvo surašytos tik ikivedybinės sutarties sąlygos akte, pasirašytame didžiojo kunigaikščio Krėvoje 1385 metais. Už Jadvygos ranką (iš tiesų Lenkijos sostą) pastarasis žadėjęs priimti krikštą ir įsipareigojęs paleisti lenkų belaisvius, apmokėti žalą Vilhelmui Habsburgui, su kuriuo anksčiau Liudvikas Angevinas planavęs sutuokti Jadvygą, atgabenti į Lenkiją savo iždą, atgauti prarastas Lenkijos ir Lietuvos teritorijas bei lietuvių žemes applicare su Karūna. Negalima sutikti su istoriografų nuomonėmis, neva pavartotas žodis applicare reiškė Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos sudėtį ar tokio pobūdžio norą. Anuomet Lenkijos pozicija nebuvo tokia stipri, kad galėtų kelti tokią sąlygą, o Lietuvos nebuvo tokia prasta, kad su tokia sąlyga sutiktų. Unijos esmė glūdėjo kitur.
Kuo turėjo tapti unija
Lenkų didikai atstovavo Lenkijos Karalystės Karūnai. Dėl Jadvygos jauno amžiaus jų teisės buvo laikinai praplėstos, bet jie natūraliai negalėjo prilygti teisėtam valdovui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Įsidėmėtina, jog XIV ir XV amžiais valstybės sąvoka dar nebuvo žinoma, galutinai ji buvo suformuluota tik XVI šimtmetyje. Viduramžiais valstybę tapatindavo su valdovu ir dinastija, iš kurios jis buvo kilęs. Po karūnavimo Jogailai teko tapti nauju valdovu ir dinastijos kūrėju, valdančiu Lenkiją panašiai kaip kadaise Piastų dinastija. Monarchas privalėjo rūpintis savo naujais pavaldiniais ir jam patikėta šalimi, o mainais gavo ištikimą tarnų būrį: politinis elitas jam patardavęs ir rėmęs jo sprendimus, taip vykdydamas karaliaus (faktiškai valstybės) politiką. Lenkijos ir Lietuvos sąjungos esmė buvo bendrų abiejų šalių problemų sprendimas bendradarbiavimo keliu (visų pirma santykiai su kryžiuočiais), bei kartu buvo laikomasi nesikišimo į partnerės vidaus reikalus principo. Lietuviai nedalyvavo Lenkijos vidaus politikoje, o lenkai nesikišo į Lietuvos valdymą Jogailai atvykus į Krokuvą.
Naujoji politinė santvarka (tam tikra prasme ir struktūra), susiklosčiusi lenkų didikams sutarus su Jogaila, buvo grindžiama taisykle: didysis kunigaikštis, perimdamas valdžią Lenkijoje, ne tik nepraranda savo paveldėtų teisių Lietuvoje, bet ir su niekuo jomis nesidalija – net su kitu Lenkijos karaliumi Jadvyga. Tą paliudija Gediminaičių pagarbos aktai, skirti savo valdovui, tapusiam Lenkijos karaliumi. Stengdamasis nesusilpninti savo valdžios Jogaila nepaskyrė naujojo didžiojo kunigaikščio, galinčio jį pavaduoti LDK. Valdė savarankiškai, o tikrą brolį, Trakų kunigaikštį Skirgailą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo (Jogaila buvo gana nepatiklus), paskyrė tik vietininku. Tiesą sakant, Skirgaila gavo plačius įgaliojimus, bet nebuvo savarankiškas, o juolab nepriklausomas valdovas. Tai reiškė, kad politinė karaliaus programa, iš anksto gavusi lenkų didikų pritarimą, numatė visišką Lietuvos nepriklausomybę Lenkijos atžvilgiu ir amžinosios lenkų ir lietuvių sąjungos (vartoju šią sąvoką vien perkeltine prasme), kurią turėjo užtikrinti naujai Lenkijoje kuriama dinastija, įsteigimą. Be abejo, minima nepriklausomybė neturėjo tokios reikšmės, kokia jai buvo suteikta naujaisiais amžiais. XIV ir XV amžių sankirtoje tai reiškė tik tiek, kad Lietuva ir toliau buvo pavaldi vien savo didžiajam kunigaikščiui, nes šis buvo jos valdovas paveldėjimo tvarka.
Jogaila ir Vytautas
Tik toks Krokuvoje 1386 metais vykusio Vladislovo Jogailos karūnavimo pasekmių aiškinimas leidžia suprasti, kodėl iki 1401 metų unijos sąlygos nebuvo patikslintos, surašytos ir patvirtintos antspaudais. Tiesiog nebuvo tokios būtinybės. Ateityje Jogailos ir Jadvygos sūnus po tėvo mirties turėjo natūraliu ir neginčijamu būdu perimti valdžią Lenkijoje kaip abiejų visateisių lenkų karalių ir Lietuvoje kaip Jogailos paveldėtų teisių palikuonis. Istorijoje spėlioti yra gana pavojinga, bet galima truputį rizikuojant suformuluoti tezę, kad jeigu viskas būtų vykę pagal planą, Lenkiją ir Lietuvą galėjo susieti patvari sąjunga be nereikalingų ir pražūtingų konfliktų, o Jogailaičiai savo vaidmeniu prilygtų Habsburgų dinastijai.
Deja, atsitiko kitaip. Jogailos valdymo metu karaliaus programa žlugo dėl aktyvios kunigaikščio Vytauto veiklos. Lenkijos karaliaus pusbrolis, su Kryžiuočių ordinu susivienijęs prieš giminaitį, nesiėmė kovos dėl Lietuvos (valstybės) nepriklausomybės ar savarankiškumo, nes dar nepažinojo tokio mąstymo būdo. Maištavo prieš valdovą vadovaudamasis savo asmeniškais dinastiniais interesais. Norėjo atgauti tėvoniją siauresne šio termino prasme (Trakų kunigaikštystę) ir platesne (didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje, kurią kelerius metus trumpam teko vykdyti kunigaikščiui Kęstučiui). Greta kryžiuočių, besidžiaugiančių kiekvienais neramumais Lietuvoje, tarp Vytauto sąjungininkų atsirado buvę Kęstučio šalininkai, nepripažįstantys Jogailos viršenybės, o tuo labiau Skirgailos kaip vietininko. Kai jau atrodė, kad situacija tapo beviltiška – kryžiuočiai nesugebėjo įvesti Vytauto į Vilnių, o Skirgaila neturėjo pakankamai jėgų su juo susidoroti – karalius nutarė pakoreguoti išankstinį planą. Siekdamas savo tėvynės, niokojamos besitęsiančių pilietinių karų, gerovės nusprendė susitaikyti su Vytautu.
Jogaila atitraukė Vytautą nuo kryžiuočių (gan įspūdingu būdu), mainais pažadėdamas vietininko valdžią Lietuvoje. Visada ištikimas Skirgaila neprotestavo. 1392 metais karalius su Vytautu pasirašė Astravos sutartį. Karalius, susitaikydamas su giminaičiu, atleido pusbroliui kaltes, dovanojo Trakų kunigaikštystę ir paskyrė savo vietininku Lietuvoje. Jogaila manė, kad permainos nesutrikdys iki šiol vyraujančios įtakų pusiausvyros, Vytautas liks patenkintas, o pastarojo asmeniški interesai nulems jo lojalumą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad net ir tuomet nebuvo surašytas joks dokumentas, apibrėžiantis lenkų ir lietuvių tarpusavio santykius. Lenkų aukštuomenė ir Jadvyga laikė Vytauto pasirinkimą Lietuvos vidaus reikalu bei išskirtine Jogailos privilegija.
Kęstučio sūnaus ambicingumas
Jeigu karalius tikėjosi patenkinti Vytauto ambicijas, tai patyrė didelį nusivylimą. Kęstučio sūnus nenorėjo pasitenkinti vietininko postu, jis troško valdžios ir sumaniai vykdė savo planą. Iš pradžių stebinančiai lengvai pašalino svarbiausius varžovus, Jogailos brolius, atimdamas iš jų valdomas provincijas, paskui neteisėtai pradėjo vykdyti savarankišką užsienio politiką. Karalius stengėsi apsaugoti Lietuvą nuo niokojimo, taigi vengė tiesioginio karinio konflikto. Jogaila bet kokia kaina troško išlaikyti savo paveldėtą teisę į tėvoniją.
Tuo tarpu Vytautas atmetė kompromisų kelią. 1398 metais valdovas pasirašė separatistinį paktą su Kryžiuočių ordinu (priimdamas jam primestas nepalankias sąlygas), leido savo pavaldiniams išsirinkti jį didžiuoju kunigaikščiu bei nužygiavo kariuomenės priešakyje į pietus užvaldyti Rusią. Pergalės atveju tikėjosi valdyti Lietuvą visiškai nepriklausomai nuo Jogailos, kurio paveldėtą teisę būtų sunku išsaugoti. Gėdingai pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 metais, šie planai žlugo. Vis dėlto Vytautas neatsisakė savo ketinimų ir toliau laikėsi susitarimo su kryžiuočiais, nors tai vis labiau jį slėgė.
Pagaliau, tikriausiai 1400 metų rudenį, prasidėjo įžanginės derybos, reiškiančios kompromisų šalininkų pergalę ir siekį sutaikyti didįjį kunigaikštį su karaliumi. Jų pagrindu kitais metais buvo sudaryta Vilniaus-Radomsko sutartis, pirmasis teisinis aktas, reguliuojantis Lenkijos ir Lietuvos santykius, o kartu naujas politinis išeities taškas. Jogailos sprendimu Vytautui atiteko didžiojo kunigaikščio titulas iki mirties, o pastarasis mainais pažadėjo ištikimybę karaliui, Karūnai ir jos gyventojams iki gyvos galvos. Dar pridūrė, kad jam mirus Lietuva grįš Jogailai bei jo palikuonims, Karūnai ir Lenkijos Karalystei. Tą patį pažadą pakartojo lietuvių bajorai atskirai surašytame dokumente, kuriame taip pat buvo prisiekiama ištikimybė Jogailai. Iš Lenkijos pusės uniją patvirtino Karūnos didikų pasirašytas dokumentas. Iš tiesų Lietuva buvo laikoma „subjektu“, nes jai buvo skirtas didysis kunigaikštis iki gyvos galvos, o šalies aukštuomenė traktuojama kaip Vytauto ir Jogailos sudarytų sutarčių garantas. Tokiu būdu – atitinkamu mastu – bajorai tapo Lenkijos elito partneriais. Lietuvai teko dar vienas privalumas: pažadas, neva po Jogailos mirties lenkai nebandys išrinkti naujojo karaliaus be Vytauto ir lietuvių bajorų žinios ir pritarimo. Akivaizdu, kad Vytautas gavo daugiausia – jis buvo paaukštintas ne tik prestižo, bet ir įgaliojimų prasme, nes vietininko ir valdovo rangai skyrėsi.
Littwanie princeps supremus
Vis dėlto Jogaila neketino atsisakyti ankstesnės pozicijos. Jo titulų skaičių papildė priedas Littwanie princeps supremus, reiškiantis ne tik aukštesnį statusą lyginant su lietuvių didžiojo kunigaikščio statusu, bet, svarbiausia, pabrėžė nedalijamą ir vienvaldę teisę vadovauti Lietuvai. Tokia patrimonialinė Jogailos teisė yra pabrėžiama – Vilniaus akte Vytautas tvirtinęs, kad gauna valdžią karaliaus įsakymu (trūksta nuorodos, kad kartu nuo Lenkijos Karalystės Karūnos). Kiek vėlesniuose šaltiniuose pateikti duomenys liudija, kad karalius užsitikrino dar vieną privilegiją: Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, bet neturėjo teisės savarankiškai sudarinėti jokių sutarčių su trečiosiomis šalimis. Papildomai jokiame Vilniaus-Radomsko unijos akte nefigūravo nuostata, jog po Vytauto mirties Lietuvai bus paskirtas kitas didysis kunigaikštis, o tai reikštų viena – jog karalius, jeigu gyvens ilgiau negu pusbrolis, savarankiškai valdys abi valstybes.
Kaip galima vertinti 1401 metais sudarytą uniją iš abiejų valstybių perspektyvos? Lietuva nebuvo prijungta prie Lenkijos, ši koncepcija tuomet niekam neatėjo į galvą, bet kartu nebuvo nustatytas, nors kai kurie istorikai taip teigė, lygus abiejų valstybių statusas. Pasikeitė Vytauto valdymo būdas, išryškėjo Lenkijos Karalystės vaidmuo. Tokiu būdu Jogaila norėjo apsisaugoti atspėdamas Vytauto klastą, kuriuo (ir teisingai) nepasitikėjo. Karūna tapo struktūros garantu, užimančiu aukščiausią poziciją Jogailos valstybėje. Turint tai omenyje galima, nors su išlygomis, patvirtinti koncepciją, pagal kurią Lietuvą su Lenkija nuo tuo momento jungė feodaliniai santykiai – Lietuva Lenkijos atžvilgiu tapo lenu.
Horodlės unija
Vilniaus-Radomsko unija truko vos dvylika metų. Vytautas neketino susitaikyti su jam skirtu vaidmeniu. Tuo tarpu nedinastinėje perspektyvoje tai reiškė, kad lenkų ir lietuvių sąjunga turi palyginti mažą tikimybę tapti tikrąja abiejų sujungtų tautų draugyste. Didysis kunigaikštis labai greitai pradėjo vykdyti visiškai nepriklausomą užsienio politiką: bendradarbiavo su Kryžiuočių ordinu, keletą metų bandė sujungti Rusios žemės, kovodamas dėl jų su Maskva. Nors ir nepasiekė reikšmingesnių rezultatų, bet eilinį kartą įrodė, kad žvelgiant iš lenkų ir karaliaus perspektyvos nedera jo laikyti lojaliu politiniu partneriu.
Pokyčių atnešė tik su Žemaitija susiję neramumai, sukurstę karą su Kryžiuočių ordinu 1409–1411 metais, kuris baigėsi Torunės taikos sutartimi. Kryžiuočių nenoras susitaikyti su naujuoju galios pasiskirstymu nulėmė naujosios unijos koncepcijos parengimą. Diplomatinės kovos su ordinu, vykusios tarpininkaujant tarptautiniams taikos teismams, metu buvo suformuluoti meistriškai pagrįsti argumentai. Inter alia, buvo nurodomos Jogailos, Vytauto ir jų dukterų paveldėtos teisės, pabrėžiant, jog Žemaitija kartu su visa Lietuva anksčiau buvo inkorporuota į Karūnos Lenkijos Karalystės sudėtį. Pastarasis argumentas neturėjo jokio realaus pagrindo, tačiau jo vertė buvo ta, kad buvo labai nepalankus kryžiuočiams. Šiuo pagrindu buvo suformuluoti 1413 metais pasirašyti Horodlės susitarimai, nes manyta, jog tokios nuostatos, įtrauktos į juridinę galią turintį aktą, Lenkijai ir Lietuvai užtikrins dar galingesnį įrankį diplomatinėje ir propagandinėje kovoje su ordinu. Vytautas, įsitikinęs, jog ir jam iš to bus naudos, sutiko į svarbiausią Horodlės aktą įtraukti formuoluotę apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją.
Niekas neturėjo jokių abejonių, kad kalbama vien apie teisės nuostatą, o ne politinę realybę. Mainais Lietuva gavo didžiojo kunigaikščio instituciją, be to, pabrėžta, kad Vytauto mirties atveju Jogaila ir jo palikuonys, pritariant lenkų ir lietuvių didikams, išsirinks naująjį valdovą. Taip pat lietuviams nuo 1401 metų užtikrinta teisė po Jogailos dinastijos nutrūkimo bendrai išrinkti naująjį karalių. Gana didelė naujovė tapo lenkų didikų herbų suteikimas lietuvių bajorams, tai sulygino jų statusą. Horodlės akte paskelbtas Lietuvos inkorporavimas nei tuomet, nei paskui nereiškė Lenkijos ketinimo jo įgyvendinti. Bet kadangi inkorporavimo nuostatą aprobavo abi pusės, ji įgijo teisinę galią, kurią galėjo paneigti tik vėlesni nuostatai. Minėtą sutarčių straipsnį Jogaila ir Lenkija iškeldavo vėlesniuose ginčuose su lietuviais.
Tolimesnis Karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjungos likimas
Horodlės unija truko iki viduramžių pabaigos, kita buvo pasirašyta jau Melnike 1501 metais ir neturėjo teigiamos įtakos lenkų ir lietuvių santykiams. Iš pradžių Vytautas beveik visiškai išsilaisvino nuo Jogailos valdžios, o gyvenimo pabaigoje siekė vainikuotis Lietuvos karūna, tačiau neketino nutraukti unijos. Po jo mirties lietuviai, pažeisdami unijos nuostatus, savavališkai suteikė Švitrigailai didžiojo kunigaikščio titulą. Pagaliau buvo prieita prie to, kad žlugo lenkų ir lietuvių susitarimas, buvo sudaryta Lietuvos sąjunga su Kryžiuočių ordinu ir prasidėjo lenkų ir lietuvių nesutarimai. Vytautas norėjo valdyti savarankiškai, neketindamas nutraukti unijos, o Švitrigaila užsimojo padaryti ir tai. Kai po dvejų metų buvo nuvainikuotas, Jogaila didžiojo kunigaikščio sostą skyrė Vytauto broliui Žygimantui Kęstutaičiui. Išnaudodamas silpną pastarojo poziciją suteikė jam valdžią iki gyvos galvos, ir tai buvo nuolat pabrėžiama. Toks sprendimas pažeidė Horodlės unijos nuostatas, nes galėjo teikti prielaidą, jog kunigaikščiui mirus Lietuvai gali (nors nebūtinai) būti neskirtas kitas. Nuolat blogėjo lenkų ir lietuvių santykiai, nes paaiškėjo, kad lietuvių aukštuomenė, stengdamasi sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, Vytauto pradėtą emancipacijos politiką ėmė keisti vis aiškiau matomais separatistiniais akcentais. Papildomai išryškėjo dar vienas prieštaravimų keliantis aspektas – ginčai dėl Podolės ir Voluinės teritorijų priklausomybės.
1440 metais buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis. Karalius Vladislovas Varnietis išsiuntė į Lietuvą savo brolį Kazimierą vietininko postui užimti, bet lietuviai demonstratyviai, antrą kartą pažeisdami Horodlės sutarties nuostatas, į didžiojo kunigaikščio sostą iškėlė jaunesnįjį Jogailos sūnų. Unija patyrė gilesnės krizės etapą, iš kurio sugebėta rasti išeitį 1447 metais, kai po užsitęsusių dvejonių Kazimieras Jogailaitis nutarė atvykti į Krokuvą ir perimti brolio (žuvusio 1444 metais ties Varna) sostą.
Kazimieras iki gyvenimo pabaigos valdė abi valstybes, neskirdamas didžiojo kunigaikščio Lietuvoje. Turėjo galimybę (sunku pasakyti, kiek realią) reformuoti uniją ir tokiu būdu nuraminti lenkų ir lietuvių nesantaiką, turint omenyje faktą, kad, priešingai nei jo tėvas ir brolis, neturėjo Lietuvoje dinastinio varžovo. Prieš karūnavimą 1446 metais (manoma, kad dar vėliau) ketino tai padaryti: išliko naujos unijos projektas, kuriam bandyta rasti pritarimą ir įgyvendinti. Dokumente siūlyta inkorporavimą, kuriuo lietuviai jautėsi pažeminti, pakeisti dviejų atskirų valstybių „broliškos lygybės“ sąjunga. Lenkų pusė dėl įvairių priežasčių nepritarė minėtam projektui, taigi naujajam karaliui nepavyko sušvelninti lenkų ir lietuvių nesutarimų. Tai buvo tiek tarpusavio nenoro, tiek dinastinės Kazimiero politikos pasekmė, nes valdovas pirmaisiais savo valdymo metais akivaizdžiai teikęs pirmenybę lietuviams ir naudojosi tuo kaip spaudimo forma Mažosios Lenkijos didikų atžvilgiu, tvirtai besilaikančių Horodlės susitarimų.
XV amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo nutraukti ginčai dėl Voluinės ir Podolės, bet tęsėsi kiti. Tik 1499 metais buvo pasirašyti dokumentai, istoriografijoje vadinami Krokuvos-Vilniaus unija (arba tik paktu). Tuomet buvo atsisakyta inkorporavimo nuostatų, priimtos naujosios valdovų iškėlimo taisyklės ir užtikrinta tarpusavio pagalba. 1500 metais, nepalankiomis Lietuvai aplinkybėmis (pralaimėtas Vedrošos mūšis karo su Maskva metu), buvo pasirašyta Melniko unija. Susitarimo akte skelbiama (pateikiamos svarbiausios nuostatos): vienos valstybės sukūrimas, bendri valdovo rinkimai, tarpusavio pagalbos teikimas ir bendrosios tarybos steigimas. Istoriografijoje pasitaikančių nuomonių skirtumus kelia inkorporavimo klausimas: viena vertus, pasitaiko šalininkų tezių, kad šios idėjos atsisakyta, bet kartu yra tyrinėtojų, teigiančių, jog lenkai šią uniją laikė Lietuvos inkorporavimo tąsa. Visgi būtina atminti, kad jokių inkorporavimo nuostatų Melniko unijos akte nėra. Be to, ji nebuvo įgyvendinta. Galutiniai šio aspekto sprendimai ir paaiškinimai buvo įtraukti į 1569 metais paskelbtos unijos aktą.
Iš lenkų k. vertė I. Szulska
