Rafał Jaworski
Keturis amžius trukusi lenkų-lietuvių unija, neabejotinas mūsų kontinento istorijos fenomenas, yra didžiausias unijos projektas, kurio dalyvė buvo Lenkija. Ši patirtis lėmė tolimesnių Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykių plėtrą.
XIII amžiaus pabaigoje feodališkai susiskaldžiusi Lenkija skendo pilietinio karo chaose, Piastų dinastijos kartos atkakliai kovojo tarpusavyje dėl žemių ir hegemonijos. Anuomet pagrindiniais varžovais šioje kovoje dėl sosto buvo Boleslovo Kreivaburnio palikuonys, svarbiausi iš jų – Pšemislas II, Henrikas (Gloguvo) iš Piastų Didžiosios Lenkijos atšakos ir Vladislovas Lokietka iš Kujavijos atšakos. Tarp varžovų vyravo tam tikra jėgų pusiausvyra – nė vienas negalėjo primesti savo viršenybės kitiems.
Konfliktu tarp Piastų nusprendė pasinaudoti čekų valdovas Vaclovas II. Užpuolimo pretekstu, pridurkime – išskirtinai abejotinu, buvo neva paveldėtos teisės į lenkų žemes, kurios turėjo atitekti Pšemislidams iš motinos pusės – Lokietkos įbrolio Lešeko Juodojo, mirusio 1288 metais, žmona buvo Agripina, Vaclovo teta. Vien šių giminystės ryšių pagrindu čekų valdovas manė turintis teisę kištis į Lenkijos vidaus reikalus.
Lenkų-čekų unija, arba kaip karalius Vaclovas suvienijęs Lenkiją
Vaclovo pasirodymas kardinaliai pakeitė ligšiolinę jėgų struktūrą. Visų pirma karalių rėmė jo domeno galia. Kaip žinoma, Čekijos Karalystė buvo priklausoma nuo vokiečių imperatorių, bet dėl gudraus Pšemislo politikos ir sidabro kasyklų tapo svarbiu žaidėju Europos šachmatų lentoje. Jo pirmasis sėkmingas ėjimas buvo Silezijos kunigaikščių – Kazimiero Bytomskio (1289 metais) ir jo brolių Boleslovo I Opolskio, MieškoCiešinskio (1291 metais) ir Pšemislavo Raciborskio (1292 metais) – pavertimas savo vasalais. Taip pat Vaclovas užvaldė Krokuvos žemę, pasinaudodamas 1291 metais Litomišlyje išduota privilegija Mažosios Lenkijos luomams (riteriams, miestiečiams ir dvasininkams), kurioje, mainais už jo pripažinimą valdovu, paviešinti įsipareigojimai, kad naujasis valdovas neįves naujų mokesčių bei patvirtins ankstesnes privilegijas. Neturėdamas šansų apsiginti nuo čekų padalinių, 1292 metų rugpjūčio mėnesį Lokietka pripažino Vaclovo valdžią, skirdamas karaliui vasalo duoklę iš sau pavaldžių Seradzo, Lenčicos ir Bresto žemių. Taip pat Vaclovo vasalu tapo Mazovijos kunigaikštis.
Tik Didžiosios Lenkijos valdovas Pšemislas II nepripažino Vaclovo viršenybės, be to, pralenkė monarchą ir 1295 metais, gavęs popiežiaus sutikimą, karūnavosi Lenkijos karaliumi. Atrodė, kad netrukus kils karo konfliktas, bet tokios grėsmės išvengta. 1296 metų vasario 8 dieną Pšemislas II buvo nužudytas, tikriausiai pakursčius Brandenburgo markgrafams. Jo mirtis atvėrė Vaclovui kelią Lenkijos karūnos link. Prieš atsisėsdamas į Krokuvos sostą, 1297 metais, sutikus imperatoriui, Pšemislidas vainikavosi Čekijos karaliumi ir išvarė Vladislovą Lokietką (šiam atsisakiusduoti duoklę) iš šalies, pasiglemždamas jo domeno pareigas. Vaclovo rankose atsidūrė pagrindinės Lenkijos provincijos: Mažoji Lenkija, Didžioji Lenkija, Bresto Kujavija, Seradzas, Lenčica, Gdansko Pomeranija, o Inovroclavo ir Dobrynės kunigaikščiai pripažino jo viršenybę.
Pagaliau 1300 metų rugsėjo mėnesį Gniezno katedroje Vaclovas II buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Tokiu būdu buvo inicijuota personalinė unija, jungianti Čekiją ir Lenkiją. Vaclovo valdžios Lenkijoje teisėtumą įtvirtino karaliaus santuoka su Elžbieta Ryksa, vienintele Pšemislo II dukra.
Lenkų žemių centralizavimo apogėjumi Pšemislų pastangomis tapo 1301 metais Vaclovo regento valdos Silezijos kunigaikštijose – Svidnicos, Javoro, Vroclavo ir Legnicos teritorijose. Tai reiškė, jog jo rankose atsidūrė visos lenkų žemės, išskyrus Henriko III (Gloguvo) valdas.
Taika karalystėje
Remdamiesi šaltinių duomenimis, galime teigti, kad tuomet aukštuomenė pagaliau atsikvėpė. Vaclovo karūnavimas užbaigė niokojantį pilietinį karą, įsivyravo trokštama taika. Buvo užbaigtas beveik visų lenkų žemių suvienijimas, kurio negalėjo įvykdyti tarpusavyje nesutariantys Piastų dinastijos atstovai. Lenkijoje Vaclovo valdymo metu
į apyvartą buvo paleista čekų sidabro moneta grašiai, paspartinę ekonomikos plėtrą ir prekybą. Du šimtmečius grašis buvo piniginis atsiskaitymo vienetas lenkų teritorijose.
Tvarkos ir gerovės įvedimo šalyje lūkesčiai pasiteisino. Deja, tai buvo čekų (t. y. svetimųjų) tvarka ir gerovė. Vaclovas II, siekdamas operatyviai valdyti valstybę,pagal savo ankstesnį principą pašaukė naujuosius, vien monarchijai pavaldžius tarnautojus – seniūnus. Deja, naujas tarnybas paskyrė svetimiems – čekams ir vokiečiams – tuo sukeldamas visuotinį nepasitenkinimą. Taip pat artimiausioje Vaclovo II aplinkoje trūko lenkų pavaldinių, monarchas pasitikėjo vien vyskupais: Krokuvos vyskupu Jonu Muskata, Vroclavo vyskupu Henriku iš Vežbno bei kunigaikščiu Boleslovu I Opolskiu.
Vaclovo politika kėlė vis didėjantį lenkų pavaldinių pyktį. Augo neapykanta čekų valdžiai ir kartu parama išvytajam Vladislovui Lokietkai. Svarbiausia, kad pastarasis galėjo tikėtis kaimynų paramos, kurie, matydami milžiniškosVaclovo valdomosčekų-lenkų-vengrų teritorijos galybę, stengėsi nusilpninti Pšemislidų dinastijos atstovo poziciją. Lengvesnis ir, be abejo, veiksmingiausias valdžios destabilizavimo būdas buvo jo politinių priešų rėmimas. Pasirinkęs tokią strategiją 1304 metais Lokietka, pasinaudodamas Haličo kunigaikščių pagalba, grįžo į Lenkiją ir pradėjo regzti koaliciją prieš Vaclovą. Laikui bėgant jam pavyko įgyti savo giminaičių, valdančių Kujaviją ir Mazoviją, paramą.
Piastas vėl soste
Vaclovas nespėjo susidoroti su maištininkais – mirė 1305 metų birželio 21 dieną. Valdžią perėmė vienintelis vyriškosios lyties įpėdinis, ilgiau už tėvą gyvenęs 16-metis Vaclovas III. Pastarojo valdymas taip pat truko trumpai – buvo nužudytas 1306 metų rugpjūtį, rengdamasis galutinai sutriuškinti Vladislovą Lokietką bei jo šalininkus. Paskutiniojo Pšemislido mirtis Čekijoje sukėlė sąmyšį, leidusį Vladislovui sustiprinti savo poziciją ir pasiekti karaliaus karūną.
Būsimų politinių lenkų aukštuomenės kartų istorinėje sąmonėje trumpos, vos šešerius metus trukusios, unijos su Čekija laikmetis paliko gilius pėdsakus. XIV amžiaus pradžioje buvo peržengtas savotiškas mentaliteto Rubikonas, leidęs kitoms valdančiųjų kartoms savo politiniuose planuose numatyti kaimyninės šalies valdovo pagrobimą ir unijos pasirašymą. Pšemislidų valdymą galima traktuoti pirmu tokiu sėkmingu sprendimu. Taip pat pridurkime, kad Litomišlio privilegijos paskelbimas įrodė, kad svetimas valdovas suteikia galimybę sustiprinti luomų (pirmiausia riterių ir dvasininkų) poziciją karaliaus valdžios nenaudai. Jų atstovai suprato, kad gali parduoti savo paramą už luomines privilegijas.
Nors riteriai (šlėktos) sugebėjo aprobuoti svetimą karalių, taip neatsitiko jo tarnautojų atžvilgiu. Rengiant kitų unijų projektus šlėktos siekė gauti iš karaliaus patikimų garantijų, kad savo lenkų dvare negyvens apsupti svetimšalių ir kad centrines bei vietines tarnybas užims tik vietiniai gyventojai.
Pirmoji lenkų-vengrų unija
Kitos unijos patirties lenkų valdančioji aukštuomenė įgijo dar XIV amžiuje. Šimtmečio viduryje Kazimieras Didysis sudarė su vengrų karaliumi Karoliu Robertu sutartį, jog, mirus Kazimierui ir jam nepalikus sosto įpėdinio, Lenkijos sostas atiteks Angevinams, tiksliau sakant – Karolio Roberto sūnui Liudvikui. Sudaryti šią sutartį lenkų monarchą privertė politiniai interesai – jam primygtinai rūpėjo gauti vengrų sutikimą tokiai sutarčiai, kurios pagrindu būtų įmanomas Haličo Rusios prijungimas prie Lenkijos Karūnos.
Rengiant sutartį jos vykdymas atrodė itin miglotas – lenkų karaliui dar nebuvo sukakę nė 30 metų. Bet situacija pasikeitė – po 15 metų Kazimierui mirusir nepalikus įpėdinio, 1370 metų lapkričio 17 dieną Liudvikas Vengras karūnavosi Lenkijos karaliumi. Tokiu būdu lenkų-vengrų personalinė unija tęsėsi 12 metų – iki Liudviko mirties.
Savo valdymo metu Liudvikas Lenkijoje lankydavosi retai. Jis valdė milžinišką teritoriją, besidriekiančią iki Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų, aktyviai dalyvavo Europos politikoje, bet mažai domėjosi Lenkijos reikalais. Karaliaus vardu iš Krokuvos šalį valdė valdovo skirti regentai. Vargu ar šis sprendimas buvo geras, nes jų kompetencijos buvo ribotos, apimdavo vien aktualų valdymą, tuo tarpu ilgai laukė svarbiausi, vien karaliaus spręstini reikalai.
Unijos su vengrais gyvavimo metu regento valdžia atiteko Liudviko motinai ir Kazimiero Didžiojo seseriai Elžbietai Lokietkaitei. Lenkai jai buvo palankūs, tačiau pasipriešinimąsukėlė su valdove į Krokuvą atvykę vengrai. Tarpusavio nesantaika sprogo 1378 metų gruodžio pradžioje – ginčas dėl šieną gabenančio vežimo tapo didelių riaušių akstinu, tuomet žuvo 160 vengrų. Krokuvos įvykiai parodė tarpusavio nesusipratimų mastą.
Liudvikas nesulaukė vyriškosios lyties įpėdinio ir suprato šlėktos paramos būtinybę tam, kad ateityje viena iš jo dukterų galėtų vainikuotis lenkų karūna. Jis pasinaudojo Vaclovo II pavyzdžiu ir šlėktą „papirko“: kaina tapo 1374 metų rugsėjo 17 dieną Košicės bajorams suteikta generalinė privilegija. Liudvikas praktiškai panaikino arba stipriai sumažino šio luomo mokesčių įsipareigojimus, kartu garantuodamas įtaką teisėtvarkos ir valdovo rinkimų srityse. Naujosios privilegijos pasekmė buvo žymus karalystės iždo įplaukų (surinktų mokesčių) sumažėjimas ir šlėktos vaidmens sustiprėjimas valstybės valdymo procese. Dėl dinastinių interesų Liudvikas Vengras smarkiai nusilpnino iždą ir paaukojo karaliaus valdžios poziciją ir autoritetą Lenkijoje. Tai buvo svarbi pamoka šlėktai: svetimas valdovas – tai galimybė išplėšti iš monarcho rankų tolimesnes prerogatyvas ir platesnes būsimas luomines privilegijas.
Pirmoji lenkų-vengrų unija šlėktos gretose įtvirtino įsitikinimą, jog svarbiausia gauti garantijas, kad tarnybos bus paskirtos vietiniams, užkertant kelią svetimšalių dominavimui. Taip pat tai parodė, koks svarbus buvo monarcho buvimas šalyje – jo valdžios perleidimas vietininkams neužtikrindavo patikimo valstybės reikalų tvarkymo. Pagaliau šlėkta pastebėjo, kad karaliaus karūna gali pavirsti patraukliu derybų, kuriose riterių luomas tampa visaverčiu dalyviu, objektu.
Antroji lenkų-vengrų unija
Trumpiausia Lenkijos sąjunga su kita valstybe buvo antroji lenkų-vengrų unija. Jos trukmė – vos ketveri metai: nuo lenkų karaliaus Vladislovo vainikavimo Vengrijos karaliumi 1440 metais iki jo mirties Varnos mūšio lauke 1444-aisiais.
Vengrai išrinko Vladislovą karaliumi ieškodami valdovo, kuris taptų patikimu sąjungininku kare su žygiuojančia per Balkanus turkų galybe. Tuo tarpu Mažosios Lenkijos didikams su įtakingu Krokuvos vyskupu Zbignevu Olesnickiu priešakyje unija su Vengrija suteikė galimybę sustiprinti Lenkijos vaidmenį tarptautinėje arenoje ir surasti sąjungininką priešų akistatoje. Svarbios buvo ideologinio pobūdžio priežastys – besibraunančių turkų sulaikymas ir Jogailaičių dinastijos šlovės sustiprinimas.
Pirmą kartą Lenkijos valdovas tapo svetimos šalies karaliumi. Dėl gresiančio iš pietų pavojaus karalius Vladislovas bus priverstas nuolat gyventi už Lenkijos ribų, todėl kilo poreikis įsteigti pavadavimo pareigas. Šaliai valdyti skiriami monarcho vietininkai.
Vladislovas įžengė į sostą šalyje, kamuojamoje pilietinio karo tarp Jogailaičių šalininkų ir priešų, norinčių išlaikyti Vengriją iki šiol valdžiusių Habsburgų pozicijas. Visa tai vyko turkų antpuolių metu. Iš tiesų situacija reikalavo, kad naujasis karalius nuolat būtų Vengrijoje. Susitelkimas į vidinius konfliktus ir karo žygiai prieš turkus kainavo brangiai. Vladislovas dažnai sėmėsi iš lenkų iždo, o jam ištuštėjus, pradėjo dideliu mastu užstatinėti karališkąsias valdas. Visa tai kartu su pakrikusia vidaus tvarka dėl karaliaus nebuvimo šalyje kėlė Lenkijoje vis didesnį pasipriešinimą. Taip pat tragiška Vladislovo valdymo Vengrijoje baigtis, vadinamoji Varnos katastrofa, aiškiai parodė, kad unijos pasekmės ne visada būna teigiamos.
Antrosios unijos su vengrais balansas pasirodė neigiamas: karaliaus mirtis, iždo ištuštėjimas, chaosas ir vidinės disciplinos stoka. Sunku rasti šios sąjungos su vengrais teigiamų bruožų, galbūt vienintelis būtų lenkų-vengrų ginčų dėl teritorijų ir konflikto dėl kunigaikštijų (Moldavijos ir Valakijos), esančiųprie Dunojaus,nuslopinimaskeleriems metams.
Lenkų unijos, likusios Lenkijos Karalystės Karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjungos šešėlyje, truko tik 20 metų. Bet jų patirtis giliai įsirėžė į lenkų politinio elito sąmonę ir lėmė vėlesnius sprendimus.
