Dariusz Milewski
Nors XIV amžiaus antrojoje pusėje Lenkija ir Lietuva buvo gana stiprios valstybės, vis dėlto jos neprilygo turtingesnėms Vengrijai ar Kryžiuočių ordinui. Tik 1385 metais Krėvos sutartimi inicijuotas bendradarbiavimas padėjo joms užimti vedančiąją poziciją Vidurio ir Rytų Europoje.
Jau 1387 metais iš vengrų atgavome Raudonąją Rusią ir užvaldėme Moldaviją, pasiekdami Juodąją jūrą. Po ketvirčio amžiaus buvo įveiktas Kryžiuočių ordinas. Lietuvių kavalerija siekė Maskvą, o Didysis Naugardas lenkėsi kunigaikščiui Vytautui. Pagaliau antrojoje XV amžiaus pusėje Lenkija atgavo Pamarę ir pavergė kryžiuočius, o Jogailaičių dinastijos atstovai užėmė Čekijos ir Vengrijos sostus.
Deja, greitai paaiškėjo, kad Jogailaičių milžinas stovėjęs ant molinių kojų. Atskiros valstybės, valdomos šios dinastijos, turėjo skirtingų, dažnai net priešingų interesų. Jau Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Lietuva nepadėjo Karūnai kariauti su ordinu, o tai neleido galutinai jo įveikti. Tuo tarpu nuo XV amžiaus aštuntojo dešimtmečio čekų reikalais užsiėmęs karalius nesirūpino lietuvių interesais rytuose ir leido iškilti Maskvos galybei. Pasekmės paaiškėjo netrukus. Pagaliau 1497 metais vengrų užpuolis lenkų žygio į Moldaviją metu niekais pavertė Jono Albrechto planus – situacijos nepakeitė net tas faktas, jog prie Dunojaus valdė tikras karaliaus brolis.
Žodžiu, Jogailaičių valdomoms valstybėms trūko sutarimo ir bendros veiklos programos, kokią turėjo, pavyzdžiui, Habsburgai. Nepaisant to, XVI amžiuje susiformavo karinio lenkų ir lietuvių bendradarbiavimo tradicija bendrų priešų – totorių ir Maskvos – akivaizdoje. Abi šalys iki minėto šimtmečio šeštojo dešimtmečio kovojo dėl įsitvirtinimo Livonijoje gindamos ją nuo kitų užpuolikų, dažniausiai rusų. Tačiau tik Abiejų Tautų Respublikos sukūrimas 1569 metais leido sujungti pajėgas bei sėkmingai koordinuoti Lenkijos ir Lietuvos pastangas, kad naujoji valstybė užimtų vedančiąją poziciją Vidurio ir Rytų Europoje.
Aukso amžius
Priminkime keletą faktų, nulėmusių lenkų ir lietuvių valstybės galią. Visų pirma Žečpospolita apėmė milžiniškas teritorijas, kurios Stepono Batoro valdymo metu siekė 800 tūkst. kv. km viršijantį plotą,
o Žygimanto III – 1 mln. kv. km plotą. Nuolat augo gyventojų skaičius – nuo 7,5 mln.
XVI amžiaus pradžioje iki 11 mln. kito šimtmečio pirmojoje pusėje. Pagal gyventojų skaičių mus pralenkė tik Prancūzija, Rusijos imperija, Osmanų imperija ir – politiškai suskaldyta – Italija. Taip pat augo valstybės ūkis. Žečpospolita praturtėjo Vakarų Europoje itin išaugus maisto ir medienos gaminių poreikiui, taigi eksportavo grūdus, galvijus, medį ir potašą. Net iki 1648 metų nebuvo niokojama karų. Kariniai veiksmai vyko paribiuose, dauguma gyventojų tai jautė tik laikinai padidėjus mokesčiams. Kai Prancūzija ir Vokietijos reichas kraujavo religinių karų verpetuose, Maskvą kamavo dinastijų konfliktai, Osmanų imperija slopino vidaus maištus, Žečpospolitoje viešpatavo palaiminga taika. Sunku rasti panašų mūsų istorijoje laikotarpį, kaip lenkų ir lietuvių valstybės gyventojų turtingumo ir gerovės simboliu tapęs XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė.
Taigi Liublino unijos sutvirtinta Žečpospolita turėjo milžinišką gyventojų skaičių ir ekonominį potencialą, leidžiantį jai jaustis saugiai ir drąsiai vykdyti užsienio politiką. Žinoma, koks nors pedantas galėtų pastebėti, kad ne viskas ir tuo metu buvo tobula, o ateitis slėpė rimtus pavojus. Visų pirma Žečpospolitą sudarė dvi valstybės su atskiromis tarnybomis ir kariuomenėmis, o neretai – ir su skirtingais interesais. Akivaizdus Karūnos pranašumas lyginant su Lietuva, kuriai tuo metu reikėjo pagalbos atsilaikant prieš Maskvą, leido sumažinti galimus pavojus. Be to, bendras valdovas – kuris ir būdavo atsakingas už užsienio politiką − bei seimai koordinavo lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą kur kas geriau, nei tai vyko Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais.
Viritim elekcija
Pirmasis valstybės galios požymis – tai valdovo rinkimų būdas. Pasibaigus Jogailaičių dinastijai – Liubline tai jau buvo numatyta – nustatyta, kad apie elekciją spręs šlėkta. Rinkimų būdas buvo patikslintas pirmuoju tarpuvaldžio laikotarpiu, atimant iš senatorių lemiamą balsą ir nustatant visuotinius monarcho rinkimus (vadinamoji viritim elekcija). Tai žymiai pratęsė interregnum laiką (nuo Jogailaičių laikais buvusių kelių savaičių iki kelių, o kartais keliolikos mėnesių dabar). Žinoma, valstybei tuomet grėsė didesnis pavojus, nes būtent karalius koordinavo užsienio politiką ir buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Nepaisant to, Žečpospolita buvo tokia stipri, kad galėjo taip rizikuoti. Pridurkime dar tai, kad įgyvendinant elekcijas laisvės praradimo akistatoje piliečiai sugebėjo pasiruošti gynybai. Taip atsitiko 1575 ir 1576 metų sandūros žiemą, kai buvo sušauktas suvažiavimas Jendžejuve palaikyti Steponą Batorą ir Oną Jogailaitę imperatoriaus Maksimiliano II grasinimų fone. Situacija pasikartojo 1587−1588 metais, kai dvigubos elekcijos metu pasisekė apginti Krokuvą nuo arkikunigaikščio Maksimiliano Habsburgo kariuomenės, vėliau – jau Silezijos teritorijoje – jį pavyti, nugalėti ir įkalinti. Pažeminti Habsburgai noromis nenoromis, gelbėdami imperatoriaus brolį, privalėjo pradėti derybas. Akivaizdu, kad daugelio Europos valdovų dedamos pastangos gauti Lenkijos karūną liudija apie jos svarbą. Net Henrikas Valua, pagaliau pasirinkęs paveldimą Prancūzijos sostą, niekada neatsisakė Lenkijos karaliaus titulo – matyt, jį vertino.
Kad jau kalbame apie Henriką, tai būtent su jo rinkimais susijęs kone vienintelis toks akivaizdus ir ryžtingas Žečpospolitos kišimasis į Prancūzijos vidaus reikalus. Tam, kad Valua perimtų valdžią Lenkijoje, iš Prancūzijos karaliaus Karolio IX pareikalauta nutraukti pilietinį karą su hugenotais ir užtikrinti religinę taiką. Prancūzai – nors, tiesą sakant, trumpam – privalėjo susitaikyti su tokia lenkų sąlyga.
Užsienio politika
Steponas Batoras lenkų diplomatijoje ilgainiui įtvirtino derybas iš jėgos pozicijos. Valdovas pažemino Ivaną Rūstųjį, o jo įpėdinį Fiodorą akivaizdžiai ignoravo, siekdamas atnaujinti karą ir parklupdyti Maskvą. Karaliaus mirtis sužlugdė šiuos planus. Jo įpėdinis sugebėjo pamokyti net anglų karalienę Elžbietą I, kai pastaroji kovos su Ispanija sūkuryje pakenkė Lenkijos verslo interesams (1597 metais Povilo Dzialynskio (Paweł Działyński) – priminkime – sėkminga misija). Žygimantas III kišosi į Vokietijos reicho reikalus, stipriai remdamas Habsburgus Trisdešimties metų karo pradžioje (lengvosios kavalerijos žygis į Septynpilį ir vadinamasis pirmasis Vienos mūšis 1619 metais). Karui besibaigiant Vladislovas IV gavo apčiuopiamos naudos, užsitikrindamas sau ir Vazų dinastijai Opolės ir Racibožo kunigaikštijas. Vėliau, švedų tvano laikais, jose prieglobstį rado Jonas Kazimieras. Deja, monarchas jas labai nevykusiai prarado remdamas Prancūziją XVII amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Santykiuose su Šventuoju Sostu Žečpospolita taip pat sugebėjo išsaugoti iniciatyvą ir tvirtai ginti savo interesus. Jau Žygimantas Augustas sužlugdė popiežiaus nuncijaus pastangas įtraukti lenkų ir lietuvių valstybę į XVI amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šventosios lygos inicijuotą žygį prieš Osmanus. Karalius pagrįstai manė, jog Žečpospolita visiškai tuo nesuinteresuota. Po ketvirčio amžiaus valdovo sūnėnas taip pat pasirodė kurčias popiežiaus primygtiniams raginimams prisidėti lenkams prie Moldavijos užpuolio – prie jo dar sugrįšime – panašiai kaip ir meilinimuisi dėl sąjungos pasirašymo su Habsburgais, vėl prieš turkus. Žygimantas III ir jo aplinka vadovavosi šaltu protu, stengdamiesi kiek įmanydami pasinaudoti Habsburgų ir Osmanų konfliktu ir tuo pat metu nepatirti papildomų nuostolių. Pagaliau Žygimanto pirmagimis Vladislovas IV išvarė apaštališkąjį nuncijų Mario Filonardi iš Žečpospolitos, nes manė, kad pastarasis pernelyg domisi svetimais reikalais (minėtinos bylos tarp dvasininkijos ir šlėktos bei kandžios pastabos lenkų valdovo adresu). Įdomu tai, jog karalius gavo didelę vyskupų ir paties primo paramą. Krokuvos vyskupas Petras Gembickis (Piotr Gembicki) parašė laiške: kad curia Romana sužinotų, su kuo turinti reikalų, kad ne su kokiu kunigaikščiu, o su J. D. karaliumi, kurio auctoritas et maiestas [autoritetą ir didenybę − DM] būtina traktuoti rimtai ir pagarbiai. Pridurkime, kad kiek anksčiau tas pats karalius gavęs seimo pritarimą legalizavo stačiatikių hierarchiją, ignoruodamas Šventojo Sosto būgštavimus dėl malonės schizmos šalininkams – šį kartą vėl laimėjo valstybės interesai.
Kariuomenė
Žečpospolitos galybę rodo lenkų ir lietuvių ginklo pergalės. XVI ir XVII amžiais senovės lenkų kariuomenės menas pasiekė savo viršūnę, tą liudija pergalės prieš žymiai galingesnius priešus. Šioje vietoje galima paminėti Batoro žygius prieš Maskvą (1579–1581), Moldavijos gospodario Mykolo Narsiojo sutriuškinimą (1600), švedų nugalėjimą Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje (1605) ir rusų parklupdymą Klušino mūšyje (1610), pagaliau pergalė prieš turkus prie Chotyno (1621) ir prieš Maskvą greta Smolensko gynybinių mūrų (1632–1634).
Tokius puikius rezultatus visų pirma lėmė geras kariuomenės parengimas ir apmokymas. Tuomet joje pirmuoju smuiku griežė ilgą laiką nenugalimi ir svetimiesiems nuostabą keliantys husarai. Vėliau į armijos gretas buvo įtraukti vakarietiško tipo šaulių padaliniai – dragūnai ir svetimšalių pėstininkai. Lenkų ir lietuvių karinės pajėgos, kovodamos su įvairiais, mūšio lauke skirtingas strategijas taikančiais priešais, lavino savo meistriškumą ir pasirodė esančios parankus tiek valstybės plėtros, tiek sienų gynybos įrankis.
Aptariamuoju laikotarpiu sulaukėme grupės talentingų vadų – su karaliumi Steponu Batoru ir Vladislovu IV priešakyje. Savo gabumais pasižymėjo puikūs etmonai: Jonas Zamoiskis, Stanislovas Žolkevskis, Stanislovas Konecpolskis Karūnoje, o Lietuvoje – Jonas Karolis Chodkevičius, Kristupas Radvila Perkūnas ir Kristupas Radvila Jaunasis.
Kariuomenė padėjo vykdyti aktyvią užsienio politiką. Reikia iš karto pabrėžti, jog Žečpospolita pirmiausia buvo susitelkusi į gynybą, bet, kai to reikalavo valstybės interesai, sugebėdavo inicijuoti ir karus. Taip nutiko 1577 metais, kai Ivanas Rūstusis, nutraukęs taikos sutartį, užpuolė Livoniją ir sulaukė greito ir skaudaus atsako. Kai 1595 metais, Habsburgų ir Osmanų karų metu, iškilo grėsmė Lenkijos interesams pietų rytuose, etmonas Jonas Zamoiskis įžengė į Moldaviją ir į jos sostą pasodino Žečpospolitos vasalą Jeremijų Movilą. Etmonas nugalėjo totorius prie Cecoros, o diplomatai privertė sultoną susitaikyti su nauja tvarka. Paėmęs Septynpilį gospodaris Mykolas Narsusis užpuolė Moldaviją, buvo nugalėtas, o jo valdoma kunigaikštija atiteko broliui Movilai.
Tais pačiais 1600 metais Žygimantas III pradėjo karą dėl paveldimo Švedijos sosto sugrąžinimo ir perdavė Žečpospolitai Estiją. Nors ši šalis lenkų ir lietuvių buvo valdoma trumpai, bet apskritai tuo metu jų įtaka apėmė plotą, besidriekiantį nuo Suomijos įlankos iki žemutinio Dunojaus, maždaug 2 tūkst. km.
Nuo 1604 metų, iš pradžių neoficialiai, vėliau dalyvaujant karaliui, Žečpospolita Maskvos valstybėje įsitraukė į vidines kovas, vadinamas Didžiąja suirute (Smuta). Tuomet pavyko užimti Kremlių ir patys rusai pasiūlė caro karūną karalaičiui Vladislovui Vazai (1610). Nors šis karūnavimas ir neįvyko, po ilgo karo pavyko priversti Maskvą pasirašyti taikos sutartį, kurios pagrindu didelė prieš 100 metų prarastų žemių dalis (kartu su Smolensku ir Seversko Naugardu) buvo sugrąžinta Žečpospolitai. Būtent tuomet lenkų ir lietuvių valstybė pasiekė savo teritorijų plėtros viršūnę.
Ne vien pergalės
Savaime suprantama, jog aukso amžius nebuvo vien nesibaigianti pasiekimų ir pergalių virtinė. Nuo XVII amžiaus pradžios vykę karai nuskurdino valstybės iždą ir pareikalavo daug papildomų išlaidų kariuomenės išlaikymui. Nesėkme pasibaigus karui su švedais, tuojau pat prasidėjo kovos su Maskva. Todėl Žygimantas III ne tik negrįžo į Stokholmą, bet privalėjo susitaikyti su didelio Livonijos ploto praradimu. Nepaisant to minėtina, kad švedai be kovos pasitraukė iš užimtų Prūsijos žemių, kai tik akis į akį stojo į kovą su puikiai susirėmimui pasirengusia Žečpospolita.
Dėl šiaurėje ir rytuose besitęsiančių karų buvo prarastos kontroliuojamos Moldavijos (o anksčiau ir Valakijos) teritorijos. Paskutinis bandymas jas susigrąžinti 1620 metais, žuvus etmonui Stanislovui Žolkevskiui, baigėsi tragiškai. Vis dėlto kitais metais bendros lenkų, lietuvių ir kazokų pajėgos sugebėjo sėkmingai atremti paties sultono Osmano II vadovaujamą turkų antpuolį. Tokios didingos pergalės krikščioniškoji Europa seniai nebuvo mačiusi. Tuomet Vladislovas IV net planavęs pulti Osmanus, bet tam sutrukdė šlėktos nepritarimas ir staigi karaliaus mirtis 1648 metais.
Vazų dinastijos politikos rezultatai privertė paklusti Hohencolernų reikalavimams ir perduoti Brandenburgo atšakai Prūsijos feodą. Bet karaliui vykstant į karą su švedais 1635 metais, Žečpospolita lengvai perėmė realią Prūsijos kunigaikštystės kontrolę. Prūsijos ir Brandenburgo vasalas nekėlė pavojaus – išnaudojo sau tinkamą progą tik švedų tvano metu.
Dar Žečpospolitai nedavė ramybės totorių antpuoliai ir neišspręstas kazokų klausimas. Net iki 1648 metų sukilimai Ukrainoje buvo slopinami be didesnio vargo. Taip turbūt būtų atsitikę ir Bogdano Chmelnickio sukilimo atveju, jeigu ne pražūtingas aplinkybių sutapimas – etmono Mykolo Potockio vadovavimo klaidos ir netikėta karaliaus mirtis. Elekcija nustūmė kazokų klausimą į antrą planą. Taip pat XVII a. penktajame dešimtmetyje išgąsdinti totoriai tuo pasinaudojo ir sugrįžo į Ukrainą.
Apibendrinant galima teigti, kad sudarius Liublino uniją atsirado didelė ir turtinga valstybė, kuri daugelį dešimtmečių dominavo Rytų ir Vidurio Europoje. Jos teritorijų potencialas ir gausus gyventojų skaičius leido sėkmingai susidoroti su pralaimėjimų ir staigių antpuolių pasekmėmis. Vienintelę rimtą grėsmę kėlė vidinė, „pilietinė“ nesantaika – retkarčiais pasireiškianti iki pat 1648 metų. Tokia santvarka, nepaisant įvairių sunkumų ir negandų, leido Žečpospolitai sėkmingai išlaikyti didingos valstybės poziciją ir pelnyti atitinkamą pagarbą kaimynų akyse.
Iš lenkų k. vertė I. Szulska
