Ieva Šenavičienė
1863 m. Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje vykęs sukilimas buvo paskutinis realus bandymas atkurti XVIII a. pabaigoje panaikintą Abiejų Tautų Respubliką (ATR), arba, kaip ji buvo vadinama, „Lenkiją“. Bandymas buvo nesėkmingas ir pareikalavo tūkstančių aukų. Tačiau 1863 m. sukilimo išvakarėse nei Lenkijos Karalystė, nei Lietuva (čia kalbėsime apie po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos imperijos prisijungtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes) to dar nežinojo. Lietuva savo politinės ateities tuomet dar neįsivaizdavo be Lenkijos.
Lenkų laisvės viltys, po 1830–1831 m. Su kilimo aktyviai palaikomos lenkų emigracijos, naują impulsą gavo po tautų pavasario, krymo karo ir rusijos imperatoriaus nikolajaus i mirties. 1860 m. varšuvoje prasidėjo patriotinės manifestacijos, kuriose pirmąkart buvo sugiedotas himnas “Boże coś polskę”. jo refrenas: “przed twoje ołtarze zanosim błaganie / ojczyznę, wolność racz nam wrócić, panie”, atvirai išsakė Lenkijos karalystės visuomenės politinius lūkesčius. o 1861 m. vasario 27 d. ir balandžio 7–8 d. varšuvos gyventojai jau nesitraukė prieš rusijos kariuomenę, kol nepasigirdo lemtingi šūviai.
Kaip tik žmonių aukomis pasibaigusios varšuvos manifestacijos išjudino Lietuvą iš pasyvaus karalys tės įvykių stebėjimo ir paskatino joje patriotinį sąjūdį. Įspūdingiausias ir spalvingiausias šio sąjūdžio reiškinys buvo manifestacijos, dažniausiai vienaip ar kitaip susijusios su bažnyčia. tad ties jomis ir sustosime. siaubingos žinios, plaukusios iš varšuvos, gandai apie daugelio žmonių mirtį, kunigo žūtį ir sulaužytą kryžių, Lietuvoje sukėlė gilią užuojautą. Gardino, vilniaus ir kauno gubernijų bažnyčiose prasidėjo tylios gedulinės mišios už varšuvos aukas. Šios mišios, kurioms leidimą buvo davusi vietos administracija, dar neturėjo aiškesnės politinės potekstės, o vyko iš krikščioniškos pareigos ir solidarumo su įvykių dalyviais. kita vertus, simboliška mišių atributika (kapai, perlaužti kryžiai), pinigų aukų rinkimas žuvusiųjų šeimoms leidžia jas laikyti pirmosiomis manifestacijomis Lietuvoje. didžiausia gedulinių renginių reikšmė buvo ta, kad jos stiprino priešiškas gyventojų nuotaikas rusijos valdžiai.
*
Šaltinių tyrimas parodė, kad žuvusiųjų minėjimai Lietuvos bažnyčiose anksčiausiai prasidėjo Gardino gubernijoje. pirmosios gedulinės mišios už varšuvos aukas čia buvo atlaikytos Bresto tvirtovės kobrino priemiesčio bažnyčioje 1861 m. kovo 9 d. pamaldos buvo iškilmingos, vyko procesija su bažnytinėmis ir amatininkų cechų vėliavomis, rinktos aukos.
Antroji į patriotinius gedulinius renginius įsijungė vilniaus gubernija. Čia pirmos gedulinės mišios už žuvusiuosius įvyko vilniuje 1861 m. kovo 14 d. Šv. jono bažnyčioje. Kauno gubernijoje tokios mišios buvo pirmąkart atlaikytos kovo 19 d. kėdainiuose. Netrukus jos išplito visose gubernijose.
Lietuvos visuomenės solidarumo su lenkais ir priešiškas rusijos valdžiai nuotaikas labai sustiprino antrosios varšuvos demonstrantų žudynės. Po šių žudynių iš varšuvos buvo išplatintas aplinkraštis, raginantis “gedulu apibrėžti Lenkijos ribas”, pradėta nešioti gedulą. Gedulinės mišios tapo iškilmingesnės, grėsmingesnės. 1861 m. balandžio 20 d. mišių metu vilniaus Šv. Jono bažnyčioje stovėjo katafalkai, žvakidėse degė daugybė žvakių, giedojo kviestiniai chorai. Telšiuose tą pat dieną tokios mišios vyko tyloje, be pamokslo. Iš smėlio buvo supilti 5 kapai, užsivilktas gedulas, vyko aukų rinkliava. krekenavos bažnyčioje per gedulines pamaldas prieš altorių stovėjo perlaužtas kryžius.
Netrukus kauno, vilniaus, Gardino gubernijose ėmė rodytis naujo pobūdžio manifestacijos, kurios jau atvirai demonstravo sąsają su Lenkijos karalyste ir bendros abiejų tautų valstybės atkūrimo siekį. Pirmąja ir paprasčiausia jų išraiška buvo iš Lenkijos atkeliavęs patriotinis himnas “Boże coś polskę”. Jis buvo giedamas lenkiškai, tačiau siekiant patraukti į sąjūdį žemesniuosius socialinius sluoksnius, netrukus buvo išverstas ir į lietuvių, baltarusių, latvių, jidiš kalbas.
Patriotinio himno giedojimai Lietuvoje prasidėjo kauno gubernijoje. 1861 m. balandžio 26 d. panevėžio bažnyčioje per gedulines mišias buvo sugiedotas patriotinis himnas, o nuo birželio kunigų pamokyti gimnazijos mokiniai kas sekmadienį jį giedodavo ir lenkiškai, ir lietuviškai. Panevėžiu pasekė vilnius. Gegužės 20 d. per mišias vilniaus katedroje per pakylėjimą vargonai užgrojo bažnytinę psalmę, tuomet grupelė žmonių jo gaida pradėjo giedoti patriotinį himną. Gardino gubernijoje patriotinis himnas pirmą kartą sugiedotas 1861 m. birželio 5 d. Balstogės bažnyčioje.
*
Politinis manifestacijų atspalvis labai pakėlė gyventojų patriotines nuotaikas. Manifestacijų sparčiai daugėjo. Birželio mėnesį jos išplito po visą Lietuvą. Bažnyčios giedotojams tapo per ankštos – patriotiniai giedojimai persimetė į kitas simbolines vietas. Antai vilniuje beveik kasdieną himnas buvo giedamas gatvėje priešais aušros vartų dievo motinos koplyčią, pranciškonų bažnyčios kieme prie Švč. mergelės marijos skulptūros, Šnipiškėse prie kryžių nešančio išganytojo skulptūros – šioje vietoje, policijos duomenimis, kartais susirinkdavo iki 3000 giedotojų. 1861 m. Birželį vilniuje per kristaus kūno ir kraujo šventę bažnytinėje procesijoje dalyvavo daugybė žmonių. Baigiantis iškilmėms vienu metu visi susirinkusieji bažnyčioje ir katedros aikštėje pradėjo giedoti “Boże coś polskę”. Giesmė iškilmingai sklido tarp vilniaus mūrų – nors ne visai harmoninga tonacija, tačiau su visiška lenkų sielų harmonija – 1861 m. spalio 10 d. rašė Przegląd rzeczy polskich. O vasaros pabaigoje nei bažnytinės, nei pasaulietinės valdžios draudimų jau nebepaisė ir dvasinis jaunimas: 1861 m. rugpjūčio 26 d. vilniaus reguliarinių Laterano kanauninkų vienuolyno novicijai, atsidarę celių langus, himną giedojo taip garsiai, kad jį girdėjo visas antakalnis.
Manifestacijos Lietuvoje neapsiribojo vien giedojimais. Specifine jų forma buvo kunigų patriotiniai pamokslai. Pamoksluose būdavo aukštinama Lenkijos ir Lietuvos praeitis, tautos didvyriai, primenama apie katalikų religijos persekiojimą, tikėjimo varžymą, kritikuojama rusijos žemės reforma, liaudyje žadinamos viltys apie tikrąją laisvę ir žemę atkurtoje valstybėje.
Įspūdingiausia manifestacijų rūšimi tapo istorinių asmenų ir įvykių minėjimai. Antai 1861 m. birželio 6 d. Gardino gubernijos derečino bažnyčioje eustachy sapieha atminimui skirtas mišias laikė dešimt slanimo bernardinų vienuolių. prie varinio karsto, pastatyto ant katafalko po baldakimu, stovėjo išsirikiavusi keturių jaunuolių garbės sargyba juodi jų frakai per pečius buvo perrišti raudonomis, mėlynomis ir baltomis juostomis, kurių spalvos atitinkamai simbolizavo Lenkiją, Lietuvą ir rusią (rytų Baltarusiją ir ukrainą). Prieš simbolinį karstą buvo e. sapiegos portretas, ant baldakimo – jo herbas, papuoštas trispalve kokarda su sidabriniu lenkų ereliu viduryje.
*
Tokio pobūdžio manifestacijos savo kulminaciją pasiekė per Liublino unijos metines, kurių minėjimas buvusiose atr žemėse įvyko 1861 m. rugpjūčio 12 d. chrestomatiniu pavyzdžiu tapo kauno manifestacija, tik stebuklo dėka nevirtusi masinėmis žudynėmis. Savo esme ji buvo tokia graži ir didinga, kad negalime jos apeiti.
Po rytinių mišių kauno augustinų vienuolyno bažnyčioje kelių tūkstančių tikinčiųjų procesija, pasipuošusi trispalve simbolika, konfederatėmis, vengrinėmis, valstietiškais durtiniais, lydima dvasininkų, su bažnytinėmis vėliavomis pajudėjo link tilto per nemuną į užnemunę (tuo metu priklausiusią Lenkijos karalystei). Kitoje pusėje jos jau laukė procesija iš aleksoto. Procesijos priekyje ėjo baltai apsirengusios merginos, su vainikais ant galvų, nešusios altorėlius. Paskui jas žengė vyrai su vėliavomis, už jų – žmonių apsupti dvasininkai. pamačiusi ant kelio rusijos kazokus, procesija stabtelėjo, tačiau netrukus pajudėjo toliau. Prieš užeinant ant tilto, kazokai pastojo kelią. Stumdomi, mušami rimbais, žmonės nesitraukė, tik suklupo ir ėmė giedoti patriotinį himną. Nustebę kazokai pradėjo žegnotis ir atsitraukė. Štai kaip vaizdingai apie tai pasakoja amžininkas Bolesław Limanowski savo knygoje Historja ruchu narodowego od 1861 do 1864 r. merginos žengė ant tilto ir atsiklaupė prie išardytų tilto lentų (siekiant sustabdyti procesiją, išvakarėse rusijos valdžia buvo nurodžiusi išardyti tilto dalį). Iš aleksoto ėjusi procesija, simbolizavusi Lenkiją, skambant kauno bažnyčių varpams, taip pat žengė ant tilto ir užtraukė himną, jai atliepė kauno (simbolinės Lietuvos) procesija. „Nuo jungtinės giesmės sudrebėjo oras ir žemė, jai antrino širdžių plakimas, ašaros laistė abu nemuno krantus, susimaišydamos jo vandenyse, iš abiejų pusių viena į kitą linko vėliavos, o kunigai laimino kryžiais ir smilkyklėmis. Žmonės puolė ant kelių, abiejų procesijų merginos lenkėsi vienos kitoms, Lietuva puokštes ir vainikus metė į Lenkiją, o Lenkija – į Lietuvą, ir nemunas nusinešdamas jas sumaišė ir sujungė, kaip jau seniai yra susijungusios Lenkijos ir Lietuvos širdys“.
Dideli Liublino unijos metinių minėjimai įvyko vilniuje, trakuose, Bielske, druskininkuose, Gardine, taip pat daugelyje mažesnių Lietuvos miestelių. per mi nėjimą trakuose bažnyčioje buvo giedamas patriotinis himnas, tikintieji meldėsi, kad dievo motina išvaduotų juos iš tironų, leistų susijungti su Lenkijos karalyste, kad pasiruošę dėl to pralieti kraują. po iškilmingų mišių bajorai, pasikvietę karaimus ir žydus, miške už miesto surengė pasilinksminimą, giedojo patriotines giesmes, kėlė tostus “už Lenkiją”.
*
Didžiulė manifestacija vilniuje įvyko Lietuvai lemtingą 1861 m. rugpjūčio 18 d. pohuliankoje prie trakų užkardos. Buvo laukiama procesijos iš Lenkijos karalystės. Tokių procesijų rusijos valdžia ypač baiminosi, nes jos ne tik demonstravo Lietuvos ir Lenkijos dvasinę sąjungą, bet ir nešė į imperiją maištingas nuotaikas. pasklidus gandui apie artėjančią procesiją, prie užkardos susirinko apie 5000 vilniečių. Ten jų jau laukė vilniaus generalgubernatoriaus surengta 600 pėstininkų ir kazokų pasala. Prisiartinus miniai, du jos vadovai pirmieji metėsi ant pėstininkų kuopos, bandydami atimti šautuvus ir prasimušti į užkardą. Iš paskos minia, išardžiusi artimiausią tvorą, puolė kareivius basliais ir atsineštais akmenimis. Kareiviai pargriovė vadovus. abu buvo sumušti iki sąmonės netekimo, suimti ir nuvežti į ligoninę.
Žmonės užtraukė patriotinį himną, skandavo: “Laisvė, laisvė!” kazokai puolė minią rimbais, kareiviai – šautuvų buožėmis, trys manifestuotojai buvo sužeisti, vienas suimtas. Minia ėmė bėgti atgal į miestą link aušros vartų, kariuomenė juos vijosi, daužydama rimbais ir buožėmis.
Lietuvoje pohuliankos susidūrimas buvo pirmas atvejis, kai gyventojai patys užpuolė karinę jėgą. Pagal rusijos administracijos duomenis, apie 30 žmonių buvo sužeista, žuvusių nebūta. Ankstyvojoje lenkų sukilimo istoriografijoje tačiau įsitvirtino kitoks pohuliankos įvykių aprašymas, kurio iš esmės laikomasi iki šiol. Pagal jį, kazokai pirmi užpuolę žmones. Keliolika žmonių žuvę po arklių kanopomis ar paskendę neryje. jų kūnai buvę rasti prie neries upės, bet lavonus policija paslėpusi.
Kaip liudija šaltiniai, vilniaus generalgubernatorius nurodymu šį incidentą tyrė vilniaus gubernijos bajorų vadovas ir vilniaus meras, tačiau jie apie žuvusius žmones jokių duomenų neaptiko. Tad kalbos apie pohuliankos aukas greičiausiai buvo inspiruotos sukilimą rengusių politinių jėgų, siekusių sustiprinti gyventojų maištingąją dvasią. Ją stiprinant parapijoms buvo išsiuntinėtas vyskupo adam stanisław krasiński raginimas per mišias giedoti maldą už mirusius, nors vyskupas neigė tokį kvietimą rašęs. Vis dėlto gedulinės mišios už vilniaus aukas įvyko vilniaus, o 1861 m. rugsėjo 2 d. netgi ir varšuvos bažnyčiose. Pohuliankos įvykiai sukomplikavo Lietuvos politinę padėtį. Būtent po jų svarbiausiuose Lietuvos miestuose su apskritimis ir beveik visoje kauno gubernijoje buvo įvesta karo padėtis. Buvo uždrausti vieši susibūrimai, patriotiniai giedojimai, patriotinė apranga, procesijos leistos tik nustatytos Bažnyčios kanonų. Taigi karo padėties paskelbimas ženklino atviro ir intensyvaus manifestavimo pabaigą.
Gresiant represijoms, manifestacijas taip patgriežtai uždraudė Žemaičių ir vilniaus vyskupai. Netrukus ir sukilimo organizatoriai iš varšuvos įsakė nutraukti patriotinio himno giedojimą. Himno žodžius žmonėms buvo liepta tyliai kalbėti kaip maldą, o bažnyčiose vietoje jo giedoti kanonais patvirtintas specialioms pamaldoms skirtas, tačiau patriotines nuotaikas atliepiančias giesmes. Tad patriotinį himną nuo 1861 m. rugsėjo mėn. Lietuvos bažnyčiose pakeitė giesmės “Bóg nasza ucieczka”, “Anioł Pański”, o netrukus ir “Bogurodzica”. Pastaroji turėjo politinio turinio priedus, be to, buvo giedama patriotinio himno gaida, tad netrukus buvo uždrausta. Apskritai visos manifestacijos, valdžios persekiojamos, greitai slopo ir iki 1862 m. pradžios Lietuvoje beveik visiškai išnyko.
1862 m. šaltiniuose minimi tik keli gedulinių mišių atvejai, tarp jų – gedulinės pamaldos už varšuvoje mirtimi nubaustus lenkų patriotus ir mirusį poetą władysław syrokomla. Kiek skaitlingiau, tačiau labai kukliai ir tyliai Lietuvos bažnyčiose įvyko Liublino unijos minėjimai. Tarp jų tik vieni druskininkai atkreipė į save didesnį visuomenės dėmesį ir šokiravo rusijos valdžią. Nors patriotinių giedojimų nebuvo ir čia, tačiau bažnyčioje grojo orkestras, kunigas pasakė patriotišką pamokslą. vyrai dėvėjo patriotinius rūbus, moterys – baltas sukneles, ant skrybėlių buvo prisisegusios raudonos ir mėlynos spalvos kokardas. Po mišių prastuomenė buvo vaišinama pietumis miesto sode, jai surengta nemokama loterija. Po to miesto stotyje įvyko koncertas, į kurį valstiečiai ir žydai buvo įleidžiami veltui, vaišinami arbata ir saldainiais. Vakare miesto sode vyko pasilinksminimas. sodas buvo iliuminuotas, o 9 val. Vakaro nuo kelto į nemuną buvo nuleistas ir nuplukdytas fejerverkas su transparantu, vaizduojančiu nuo skirtingų upės krantų viena į kitą besitiesiančias lietuviška sermėga ir lenkišku durtiniu apvilktas rankas. Po šio minėjimo druskininkuose buvo įvesta karo padėtis.
Tokia būtų trumpa Lietuvos manifestacijų apžvalga. pabaigai keletas statistinių apibendrini mų. Norėdama bent apytikriai įsivaizduoti manifestacijų skaičių Lietuvoje, ieškojau šaltiniuose 1861–1862 m. paminėtų vien tik patriotinių giedojimų atvejų vien tik vilniaus bažnyčiose ir suskaičiavau jų 237. Šiuo atveju dar reikėtų pridurti, kad šis giedojimų skaičius yra tik apytikslis, nes rusijos valdžios, policijos pranešimuose teminimos dienos, kada konkrečioje bažnyčioje buvo patriotiškai giedota, o tą pačią dieną tokių giedojimų, kaip ir pamaldų, dažnai būdavo ne vienas. Tačiau palyginus šį skaičių su istoriografiniais duomenimis, jis pasirodė beveik identiškas kitų tyrėjų pateikiamam visam vilniaus, Gardino, kauno gubernijų visų rūšių manifestacijų skaičiui ar netgi visų rusijos prisijungtų gubernijų visų rūšių manifestacijų skaičiui. Todėl drąsiai sakau skaitytojui, kad istoriografijoje įvardijami Lietuvos manifestacijų skaičiai yra labai nutolę nuo realybės – jų būta nepalyginamai daugiau. Deja, konkretaus jų skaičiaus nustatyti neįmanoma – kita vertus, nesuklysiu pasakydama, kad šis skaičius tikrai artėjo prie keturženklio.
