Jerzy Zdrada
Sąvoka „slapta Lenkijos valstybė“, šiandien skambanti kiek archajiškai, yra kuo glaudžiausiai susijusi su Sausio sukilimu. Visi ankstesni sukilimai turėjo legalias valdžios struktūras išvaduotoje teritorijoje. 1863–1864 metais laisvos lenkų žemės buvo tiek, kiek buvo užėmusi sukilėlių stovykla. Todėl Nacionalinė vyriausybė privalėjo veikti pogrindyje, o jos nariai buvo anonimiški.
Slapta Lenkijos vyriausybė gimė 1860 m. viduryje, kai įvyko pirmos antirusiško pobūdžio patriotinėsreliginės manifestacijos, o jų organizatoriai – slaptų ratelių vadovai – pradėjo valdyti dalies Varšuvos inteligentijos, studentijos, smulkiosios buržuazijos ir liaudies sielas. Kruvini susidorojimai su patriotinėmis manifestacijomis Varšuvoje 1861 m. vasario 27 ir balandžio 8 d. paspartino sukilimo šalininkų stovyklos, kurioje pirmu smuiku griežė „raudonųjų“ grupuotės radikalai, konsolidaciją: spalio 17 d. buvo įkurtas Judėjimo komitetas (dar vadintas Miesto), kurio devizas buvo: veikti taip, lyg sukilti turėtume rytoj, o sukilti tada, kai yra galimybių laimėti, daug veikti, mažai kalbėti. 1862 m. birželį Nacionalinei Organizacijai ėmėsi vadovauti Nacionalinis centro komitetas, kuris atliko vyriausybinės valdžios vaidmenį. Jo simboliu tapo apvalus antspaudas, kuriame buvo pavaizduotas dviejų dalių skydas su ereliu ir Vytimi, vainikuotas karūna bei užrašu apvade Centralny Narodowy Komitet („Nacionalinis centro komitetas“).
Nacionalinės organizacijos 1862 m. liepos 24 d. programa apibrėžė politinį ir visuomeninį slaptos lenkų valstybės pobūdį: Lenkų tauta, pavergta ir padalinta tarp Maskvos, Prūsijos ir Austrijos […], kad išsaugotų dvasią ir tautos vienybę […] veiksmingai kovai už savo nepriklausomybę, susitelkia ir organizuojasi į vieną stiprią, energingą, visą Lenkiją aprėpiančią Organizaciją. Jos pagrindinis tikslas yra Šalies parengimas visuotiniam, geram rezultatui apskaičiuotam sukilimui, kuris turi atkovoti Lenkijos nepriklausomybę 1771 metų ribose, o visiems jos gyventojams, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos – visišką laisvę ir lygybę teisės atžvilgiu, gerbiant su ja susijusias tautybių laisves. Siekiant patraukti savo pusėn valstiečius, joje pažadėta reformuoti valstiečių santykius palankiai sukilimo reikalams ir privesti valstiečius prie to, kad lenkų vyriausybė, kuri iš bendrų valstybės šaltinių numatys lėšų atlyginti savininkams už činšų atsisakymą, visiškai paleistų juos iš baudžiavos.
NACIONALINĖS ORGANIZACIJOS KŪRIMAS
1862 m. rudenį slapta lenkų valstybė aprėpė visas lenkų istorines žemes, taip pat daugiau ar mažiau visus visuomenės sluoksnius. Lenkijos karalystėje buvo sukurtas Nacionalinės organizacijos miestų, vaivadijų ir pavietų struktūrų tinklas, kuriam pakluso dalis „baltųjų“ ir patriotinė katalikų dvasininkija. Lietuvoje ir Rusioje atsirado provincijų komitetų su nemaža autonomija, su Nacionaliniu centro komitetu susisaistė „raudonųjų“ organizacijos Galicijoje ir Poznanės žemėse, taip pat demokratiniai emigracijos sluoksniai. Visi jie buvo aprūpinti antspaudais pagal pagrindinio Nacionalinio komiteto antspaudo pavyzdį, taip pabrėžiant Nacionalinės organizacijos vienybę. Ji uždėjo savo nariams, o per juos – lenkų žemių gyventojams prievoles, būdingas piliečiams: būti klusniems ir paklusti Nacionalinio centro komiteto sprendimams, mokėti mokesčius sukilimo reikalams, propaguoti nepriklausomybės idėjas, ruoštis karinei tarnybai.
Nacionalinio centro komiteto 1862 m. rugsėjo 1 d. atsišaukime atvirai pareikšta, kad trys okupacinės vyriausybės neturi jokių teisių viešpatauti, nes įsitaisė lenkų žemėse po Lenkijos padalijimo nusikaltimo, baisiausio, siaubingiausio nusikaltimo, nes įvykdyto prieš tautą pažeidus visus Dievo ir žmonių įstatymus. Todėl Nacionalinis centro komitetas stoja […] prieš svetimą Maskvos vyriausybę kaip tikra Nacionalinė vyriausybė, kaip legalus lenkų tautos kovos už nepriklausomybę vadovas. iš to seka, kad Maskvos valdžios rėmimas ir gynyba bus vertinami ir teisiami kaip krašto išdavystė.
Tai buvo skirta ir caro valdžiai bei Aleksandrui wielopolskiui, kuris nuo 1862 m. gegužės kaip civilinės valdžios viršininkas siekė Lenkijos karalystei autonomijos per susitarimą su Rusija. Administracines ir švietimo koncesijas, nors svarbias lenkų visuomenei, siekę konstitucinių garantijų „baltieji“ pripažino nepakankamomis, jos buvo nepriimtinos ir Nacionalinei organizacijai, siekusiai visiškos nepriklausomybės. Žiūrint į tą esminį politinį konfliktą verta prisiminti, kad Aleksandras ii aiškiai nubrėžė nuolaidų ribas: Nei konstitucijos, nei lenkų armijos, jokios politinės autonomijos; didelė administracinė autonomija; lenkų skyrimas į postus nešalinant rusų. Taigi Lenkijos Karalystė su jos dabartinėmis sienomis privalo visiems laikams likti Rusijos nuosavybe.
Nuo 1862 m. vasaros rusų okupuotoje Lenkijos dalyje susidūrė dvi priešiškos jėgos: Nacionalinio Centro Komiteto vadovaujama Nacionalinė organizacija ir Rusijos valdžia, remiama Wielopolskio civilinės valdžios. wielopolskis pagrindiniu priešu matė ne „baltuosius“, o sukilimo ir radikalios visuomenės pertvarkos siekiančią Nacionalinę organizaciją, todėl jos sunaikinimą laikė susitarimo su Rusija sine qua non sąlyga. Jis manė, kad tai pasiekti pavyks iš provokavus per ankstyvą sprogimą ir pasinaudojo tam aktyviausio jaunimo ėmimu rekrūtais į Rusijos kariuomenę. Neslėpė, kad jam svarbu pašalinti iš šalies neramius elementus, nes, anot jo, votis pritvinko ir ją reikia perkirsti. Sukilimą numalšinsiu per savaitę ir tada galėsiu valdyti. Nacionalinis centro komitetas buvo priverstas atsakyti, kad rekrūtų ėmimas taps signalu stoti į kovą.
SUKILĖLIŲ VALDŽIA
1863 m. sausio 22 d. Nacionalinis centro komitetas, skelbdamas sukilimo manifestą, jau pasirodė kaip Laikinoji nacionalinė vyriausybė. Kovą su Rusija buvo stojama su aktualiu nuo kościuszkos sukilimo šūkiu „Vientisumas–Laisvė–Nepriklausomybė“, siekiant atkurti Lenkijos valstybę 1772 m. ribose. Tai turėjo būti demokratinė valstybė, kaip tai buvo suformuluota nepriklausomybės programose po 1831 m., kurioje bus įvykdytos politinės ir socialinės reformos, tarp jų – visiškai panaikinta baudžiava. Valstybė, kurioje bus privaloma lygybė įstatymų atžvilgiu, tautybių lygiateisiškumas, realizuojantis kovos idėją „už mūsų ir jūsų laisvę“. Sukilimo įsiliepsnojimas primetė būtinybę sukurti naują centrinės ir vietinės valdžios struktūrą, vadovaujančią politinėms akcijoms ir remiančią ginkluotą kovą. Nacionalinėje vyriausybėje buvusias komisijas pakeitė skyriai, vykdantys Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, karo, iždo, Policijos ir Spaudos ministerijų funkcijas. Jų kompetencijoje buvo visi reikalai, susiję suslaptos valstybės funkcionavimu: dekretų, potvarkių ir instrukcijų, susijusių su sukilėliųbūrių organizavimu, skelbimas, vadų, civilinių ir karinių viršininkų vaivadijose skyrimas, apmokestinimas ir baudžiavos panaikinimo dekreto įgyvendinimas, galiausiai tarptautinės akcijos, įgyvendinamos per Paryžiuje veikusią Vyriausiąją užsienio agentūrą. Nacionalinės vyriausybės sprendimų įgyvendinimą kon troliavo įgaliotieji komisarai, turėję plačių įgaliojimų.
Ta didelė – turint omenyje sukilimo sąlygas ir būtinumą veikti konspiracijos sąlygomis – slaptos valstybėsw administracija veikė net iki 1864 m. žiemos. Du kartus mėginta įteisinti legaliai veikiančias valdžias: 1863 m. vasarį prie diktatoriaus Ludwiko Mierosławskio ir kovo mėnesį dar vieno diktatoriaus Mariano Langiewicziaus stovykloje. Abu bandymai bai gėsi karine ir politine katastrofa. Po tos patirties iki pat sukilimo pabaigos Nacionalinės vyriausybės personalinės sudėtys buvo įslaptintos. Paaiškėjo, kad antspaudu prisidengusios vyriausybės autoritetas leidovadovauti nepriklausomybės judėjimui.
Tai nereiškia, kad Nacionalinėje organizacijoje ne pasitaikydavo politinių krizių vyriausybės politikos ir ginkluotos kovos strategijos fone. Langiewicziaus diktatūra iš esmės buvo „baltųjų“ įvykdytas valstybės perversmas prieš „raudonąją“ Nacionalinę vyriausybę. Savo ruožtu 1863 m. birželį valdžią trumpam – pagrobusi vyriausybės antspaudą – perėmė radikalus „raudonųjų“ sparnas, priekaištavęs vyriausybei už revoliucinio įkarščio stygių vadovaujant sukilimui, kad po keliolikos dienų atiduotų jį nuosaikiems veikėjams. Dar vieną pasikėsinimą radikalai įvykdė 1863 m. rugsėjį, bet ir tą kartą jie nesudarė veiklios valdžios, taigi po mėnesio buvo nušalinti Romualdo Traugutto.
TARNYBA NACIONALINĖJE VYRIAUSEBĖJE
Slaptos Lenkijos valstybės ir jos struktūrų veiklos sklandumas buvo egzaminuojamas ne tik tiesioginiu kovos laukuose besigrumiančių sukilėlių rėmimu, nors, be abejo, jų aprūpinimas ginklais ir amunicija buvo pirmasis visų Nacionalinės organizacijos lygių rūpestis. Ne mažiau svarbios buvo pastangos įtraukti kuo pla tesnius visuomenės sluoksnius, be ko būtų neįma nomas toks ilgas sukilimo vyksmas. Tam pasitelkta informavimo sistema per slaptą spaudą, proklamacijos ir atsišaukimai. Sklandžiai funkcionavo mokesčių rinkimo ir nacionalinės paskolos sistema.
Labai svarbi problema buvo ryšys tarp Nacionalinės vyriausybės ir jos skyrių su teritorinėmis civilinėmis ir karinėmis struktūromis. Jį užtikrindavo civilinis paštas bei kurjerių tarnyba, kuri rėmėsi bajorų dvarais. Didelė reikšmė teko ekspedijavimo tarnybai – vyriausybinio Valstybės sekretoriato vykdomajam organui, nes per jį Nacionalinė vyriausybė pristatydavo korespondenciją, dekretus ir potvarkius teritorinei valdžiai ir į užsienį. ekspedijavimo tarnybos kontoros Varšuvoje veikė parduotuvėse, vaistinėse, viešbučiuose, knygynuose, amatininkų dirbtuvėlėse, tai yra ten, kuremisarų atvykimas nekėlė rusų valdžios plačiai išskleisto šnipų tinklo įtarimų. Panašiai ir provincijose.
Su Nacionaline organizacija bendradarbiavo miestų valdininkai, pervežant siuntas talkino prisiekę tarnautojai ir geležinkelių, diližanų pašto konduktoriai, ne vienoje pašto karietoje būdavo įrengta slėptuvių. Kurjerėmis ir ryšininkėmis dažnai būdavo moterys: nuo siuvėjų ir guvernančių iki dvarininkų sluoksnių atstovių. Romualdo Traugutto ryšininkė buvo jaunoji Eliza Orzeszkowa, kuri pergabeno jį iš Palenkės į Lenkijos karalystę.
Kovose su Rusija neblogai funkcionavo karinėpolitinė žvalgyba, kuri perimdavo telegrafo pranešimus, įveikinėjo rusų ir austrų šifruotes. Nacionalinė policija gaudavo informacijos apie numatomus suėmimus, kas leisdavo įspėti tuos, kam grėsė areštai, atskleisdavo agentus, be kitų demaskavo rašytoją ir poetą Zygmuntą Kaczkowskį kaip austrų šnipą, kuris „pardavė“ valdžiai Galicijos sukilėlių organizaciją. Ypač įspūdingas valdžios struktūrų laimėjimas buvo Lenkijos karalystės Vyriausiosios kasos lėšų perėmimas, taip gauta finansinių lėšų sukilimui.
Per visą sukilimo laiką veikė globos komitetai ir ligoninės sužeistiesiems gydyti, tvarkomi moterų ir sukilėlių medicinos tarnybos, kas buvo ne mažiau pavojinga nei kova mūšio laukuose. Taip pat gyvavo kalinių šalyje ir ištremtųjų į Sibirą globos komitetai, turėję savo agentūras Peterburge ir Maskvoje.
Visa tai liudija aukštą slaptos lenkų valstybės žmonių moralę, pilietinę ir valstybinę tuometės patriotų kartos drausmę. Čia buvo svarbu sukurti organizacinius ryšius, kurie turėjo tarnauti atgimusiai Lenkijai po pergalingos kovos, kas neigia susiklosčiusius melagingus stereotipus apie lenkams būdingą priešiškumą valstybės atžvilgiu.
Slaptoms lenkų valstybės struktūroms vadovavo pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai. Nacionalinės vyriausybės ir jos struktūrų Lietuvoje, Galicijoje ir didžiojoje Lenkijoje sudėtyje, žinoma, nestigo dvarininkijos atstovų elito, bet didžiausią vaidmenį atliko inteligentai: teisininkai, vidurinių mokyklų mokytojai, inžinieriai, mokslo žmonės, gydytojai, literatai, publicistai, kariškiai. Ant žemesnių Varšuvos organizacijos pakopų buvo miesto valdininkai, Vyriausiosios mokyklos studentai, gimnazistai, tuo tarpu provincijose dažniau dvarininkai ir raštininkai. Gausiausią grupę sudarė tie, kas aptarnaudavo vyriausybines grandis, saugodavo ir platindavo spaudą, rinko nacionalinius mokesčius, suteikdavo patalpas susitikimams ir sandėliams, kontaktinėms dėžutėms ir punktams. Lapkričio sukilimas apibūdinamas kaip bajoriškas, o Sausio sukilimas buvo miesto ir kaimo liaudies judėjimas, kas byloja evoliuciją, įvykusią lenkų visuomenės politinėje sąmonėje tarp 1830 ir 1863 metų.
GERAS PRISIMINIMAS NEPAISANT PRALAIMĖJIMO
Slaptos valstybės struktūros sklandžiausiai funkcionavo 1863 m. nuo balandžio iki rugsėjo, kai valdžią vykdė koalicinė Nacionalinės vyriausybės sudėtis. Nors mūšių laukuose lenkų pergales keisdavo skaudūs pralaimėjimai, dauguma visuomenės į ateitį žvelgė su pasitikėjimu, laukdama veiksmingos Vakarų valstybių pagalbos. Sukilėlių pajėgų nesėkmės, rusų teroras ir vilčių apie intervenciją iš išorės sklaidymasis lėmė, kad nuo 1863 m. rudens augo abejonės dėl kovos tęsimo prasmės. Atsirado sukilėlių valdžios autoriteto silpnėjimo simptomų, trūkinėjo ryšiai, mažėjo nacionalinių įplaukos, iš bendradarbiavimo su Nacionaline organizacija traukėsi su „batųjų“ grupuote susiję žmonės. Taip susiklosčius situacijai, diktatoriaus valdžią pusmečiui perėmė Romualdas Trauguttas, pasiryžęs išsaugoti sukilimą per 1863/1864 m. žiemą įsitikinęs, kad plitęs tarptautinis konfliktas danijos bylos fone prives prie karo europos mastu, kas sudarys palankią Lenkijai situaciją.
Jo valdymo metu atlikti pokyčiai Nacionalinėje organizacijoje, ypač sukilėlių kariuomenės reorganizacija siekė parengti lenkų būrius išplėtoti kovas 1864 m. pavasarį. Tie planai nepavyko: visuotinio karo europoje nebuvo, o Rusijos karinis pranašumas nulėmė sukilimo pralaimėjimą. Ilgainiui rusų policija, taikiusi brutalius kvotos metodus, gaudavo informacijos, kuri vedė pas artimiausius Traugutto bendradarbius: 1864 m. sausį buvo suimtas Józefas Toczyskis, iždo skyriaus direktorius, 1864 m. kovo mėnesį areštavo Rafałą Krajewskį, Romaną Żulińskį (vadovavo ekspedicijos tarnybai) bei Janą Jeziorańskį. Balandžio pradžioje rusai sužinojo, kad Nacionalinei vyriausybei vadovauja Romualdas Trauguttas, prisidengęs Michało Czarneckio pavarde. Diktatorius numanė, kad žandarai sekajo pėdomis, ir nors galėjo pasprukti, kaip pasielgė keli vyriausybės funkcionieriai, liko poste. 1864 m. balandžio mėnesį jį areštavo.
Vieša Traugutto ir keturių jo draugų egzekucija, įvykdyta 1864 m. rugpjūčio 5 d. ant Citadelės šlaito 30 tūkstančių žmonių akivaizdoje turėjo morališkai palaužti lenkų visuomenę ir išplėšti iš jos legendą apie slaptos Lenkijos valstybės valdžią. Bet ji tapo martirologijos ir pasiaukojimo tėvynei simboliu. Iškart po pralaimėjimo sukilimo laikotarpio slaptos valstybės reikšmę pabrėždavo į sukilimą orientuotos programos šalininkai, tuo tarpu judėjimo priešininkai „slaptą“ valdžią paskelbė didžiausių nelaimių, kokios tada užgriuvo lenkų tautą, šaltiniu.
Ta juodoji legenda palengva traukėsi nuo XiX a. pabaigos ir buvo išsklaidyta, kai atgimė nepriklausomybės judėjimas. Neatsitiktinai 1914 m. rugpjūtį Józefas Piłsudskis priminė Nacionalinės vyriausybės legendą, kai bandė (nesėkmingai) paskatinti Lenkijos visuomenę pakilti prieš Rusiją. Jis taip pat paliko gražią slaptos Lenkijos valstybės charakteristiką: Mūsų tautos didybė didžiojoje 63 iųjų metų epochoje egzistavo, ir ji rėmėsi į gal vienintelę mūsų istorijoje vyriausybę, kuri, nežinoma vardais, buvo taip gerbiama ir kurios buvo taip klausoma, kad gali žadinti pavydą visuose kraštuose ir visoms tautoms.
Jerzy Zdrada, istorikas, Jogailos Universiteto profesorius, nagrinėja XIX a. Lenkijos istoriją
